Priglausti augintiniai

1901-12-13 / Asta Šimonienė

Aš ir mano šeima labai mylim gyvūnus. Su alkanu gyvūnėliu pasidalytume paskutiniu kąsniu – labai gailim nelaimingų, išmestų, atstumtų ar skriaudžiamų. Keletą jų esam priglaudę. Apie du ir papasakosiu.

Vieną vakarą, kai vyras pavežė į autobusų stotelę brolį, grįžęs papasakojo, kad ten matė nedidelį drebantį šunelį. Išgirdusi apie tą nelaimėlį, negalėjau jo užmiršti, o ir vyras nesijautė ramus, gailėjo vargšelio. Spaudė 30 laipsnių šaltis, tad nusprendėm nuvažiuoti ir bent pašerti. Važiuodami tikėjomės jo ten neberasti, vylėmės, kad jau bus atsiradęs šeimininkas. O ir jautėme, kad jei rasim, negalėsim gyvūnėlio ten palikti, nors jau turėjome du šunis.

Kai nuvažiavom, šunelis buvo sustiręs, įsispraudęs į stotelės kampą. Pašviečiau žibintuvėliu ir pamačiau liūdną, nelaimingą žvilgsnį. Pabėriau pašaro, o nelaimėlis nė nepuolė ėsti, tik nedrąsiai, lėtai ėjo prie manęs. Nė nepajutau, kaip paėmiau jį ant rankų ir priglaudžiau. Vyras dar sušuko: „Ką darai, jis gali įkasti, gal serga, tu gi jo visai nepažįsti.“ Iš tiesų pasielgiau labai neatsakingai – juk nieko nežinau apie tą gyvūną, bet, matyt, širdis jautė, kad atradau tikrą draugę. „Žinau, ką darau“, – atsakiau ir nusinešiau šunelį į mašiną.

Kai parsivežėm namo, paaiškėjo, kad tai kalytė pilku su juodais dryžiukais kailiuku ir žydrom akim. Tokias gyvūno akis mačiau pirmąkart. Rytą mama pasakojo, kad kai išvažiavau į darbą, mano globotinė uostė mašinos vėžes, sekė jomis ir cypė. O vakare, kai grįžau, ji nuo manęs neatsitraukė – lydėjo visur, kai užsidariau vonioje, laukė prie jos durų, kambary tupėjo man prie kojų. Kitą diena ją nuvežėm pas veterinarą patikrinti ir paskiepyti. Pavadinom ją Džiule, vaikai dabar vadina Ziuzia.

Kaip ji atsidūrė toj miškų apsuptoj stotelėj, nežinia – gal ką atlydėjo ir pasiklydo, gal kas paliko. Tik manau, kad ji buvo skriaudžiama, nes glostant buvo juntamas lūžęs ir užgijęs šonkaulis, o paėmus šluotą ar kokį didesnį daiktą, kam nors mojuojant rankomis, šaukiant, ji cypdama bėgdavo slėptis. Na, bet dabar Džiulė laiminga, o aš turiu tikrą ir ištikimą draugę.

Jau pavasarėjant kaimo vaikai miške ant sniego rado nedidelę kniaukiančią katytę. Atnešė ją į kaimą, kad kas nors priglaustų, bet norinčiųjų neatsirado, todėl jos pagailėjo mano mama ir parsinešė namo.

Sako, kad priglausti gyvūnai neša laimę. Kiek tiesos – nežinau, bet mama kartais garsiai pasvarsto, kad tais metais, kai namuose atsirado Džiulė su Raine, ji pagaliau sulaukė ir išsvajotų anūkų.

Komentarai

Į viršų Į viršų
error: Wayfinder class not found