Tėvų portretai
1901-12-13 / Laura Krivelienė
Mano senelių, tėčio tėvų, portretai. Jei ne draugė, pamačiusi tame kažką ypatingo ir verto dėmėsio, turbūt ir nebūčiau susimąsčiusi, kuo jie ypatingi. Bežiūrint į paveikslus, ausyse ima skambėti močiutės linksmos žemaitiškos istorijos, senelio ramus žemas balso tembras, atgyja tūkstančiai prisiminimų, brangesnių už brangiausius pasaulio turtus... Jie buvo kažkada gyvi, kol ligos nepaguldė senelių į patalą, – jie buvo tiesiog stebuklingi. Savo autoritetu. Patirtimi. Jų gyvenimo istorijų ir jaunystės prisiminimų, ypač apie tai, kaip senelis ir močiutė įsimylėjo vienas kitą, drauge su pussesere klausydavome išsižiojusios, ir ne po vieną kartą. Šiandien visa tai taip nebepasiekiamai toli, bet visgi yra... Taip keista...