Ten kur baigiasi liūdesys, prasideda džiaugsmas

1901-12-13 / Angelė Paulėkaitė

Nors Kalėdos yra dvasios švente, tačiau kartais atrodo, kad per visą tą šventinį šurmulį pamirštame, dėl ko visas tas sujudimas. Pamirštame, kad švenčiame kūdikio gimimą, naują pradžią. Tai laikas, kai šviesa nugali tamsą. Laikas, kai mes galime atverti savo širdis kitiems ir dalytis tuo, ko neįmanoma nusipirkti už jokius pasaulio pinigus.

Lapė Mažajam Princui sakė: „Žmonės neturi laiko ką nors pažinti. Jie nusiperka viską jau gatavą iš prekybininkų. Bet kadangi nėra prekybininkų, iš kurių būtų galima nusipirkti draugų, tai draugų žmonės ir neturi. Draugus reikia prisijaukinti... Žmonės pamiršo šią tiesą, bet tu neturi jos pamiršti: pasidarai amžinai atsakingas už tą, su kuo susibičiuliauji“.

Prieš penkiolika metų susipažinau su būreliu ypatingų žmonių. Tai buvo vaikinai ir merginos, turintys proto negalią. Ieškodama darbo, užsukau į naujai įkurtą Dienos centrą ketindama truputį ten padirbėti. Kiek vėliau susipažinau su „Tikėjimo ir Šviesos“ bendruomene. Praėjo tiek daug metų, o aš vis dar su jais. Taip ir nežinau – aš juos, ar jie mane „prisijaukino“. Tie žmonės tapo mano bičiuliais ir mokytojais, padėjo atrasti savo pašaukimą.

Tam tikra prasme, proto negalią turintys žmonės yra užstrigę laike: vieni pasiliko kūdikystėje, kiti – vaikystėje. Nors jie yra suaugę, dažnai elgiasi kaip vaikai ir išsaugojo vaikiškus bruožus – betarpiškumą, paprastumą, nuoširdumą, gebėjimą pasitikėti kitu žmogumi. Taip jau yra, kad dažnai besirūpindama rytojumi, nebeturiu jėgų džiaugtis šiandiena, o jie savo paprastumu moko mane džiaugtis šia akimirka, priimti žmones tokius, kokie jie yra.

Deja, pasaulyje šie žmonės pernelyg dažnai nustumiami į šalį. Aplinkiniai juos laiko kliūtimi, našta, patogumo drumstėjais, niekam nereikalingais... Ir iš tikrųjų, dėl savo lėtumo, mąstymo, elgesio ar kalbos sutrikimų jiems sunku atrasti vietą visuomenėje... Proto negalią turintis žmogus kartais iš tiesų tampa ramaus gyvenimo drumstėju.

Kurdami šventę, kurioje dalyvaus žmonės, turintys proto negalią, stengiamės, kad joje būtų kuo daugiau pojūčiais patiriamų dalykų. Mes girdime džiugias kalėdines giesmes, užuodžiame šventinių patiekalų kvapą, matome spalvotus eglutės žaisliukus ir pirštais juntame švelnius jos spyglius. Dažnas žmogus, paklaustas kuo jam kvepia Kalėdos, atsakytų – mandarinais, namuose keptais pyragais. Taip yra dėl to, kad per šventes tarsi atgyja kasdienybės prislopinti mūsų pojūčiai ir į jas panyrame visa savo esybe.

Kai visi bendrai dainuojame, šokame, vaišinamės, mūsų kalėdinė šventė būna paženklinta džiūgavimo akimirkomis. Retkarčiais šventės proga pasikviečiame svečių. Žmones, kurie nepažįsta šių ypatingų asmenų, kuriuos minėjau, labai paliečia protiškai neįgalaus žmogaus gebėjimas sukurti džiaugsmo atmosferą. Iš tikrųjų švęsdami neįgalūs žmonės dažniausiai bus sveikesnis už kitus, nes jų nekausto visuomenės nuomonė, efekto siekimas, kitų nuomonės baimė. Jie natūraliai įsilieja į bendrą šventę ir dalijasi savo džiaugsmu.
Kartą buvau „Tikėjimo ir Šviesos“ bendruomenės susitikime. Prisilinksminę sustojome aplink stalą, palaiminę maistą buvom bepradedą valgyti. Staiga viena neįgali mergina pradėjo kažką garsiai kalbėti. Ji sunkiai kalba, tad buvo sunku suprasti, ką ji nori pasakyti. Kai įsiklausiau, išgirdau, kad ji prisijungė prie laiminimo maldos. Ši mūsų draugė dėkojo Dievui už kiekvieną prie stalo esantį žmogų, paminėdama jį vardu. Tuo metu visi ten esantys žmonės jai buvo labai svarbūs. Taip ji pasakė, kad draugyste, kaip ir duona, reikia dalytis.
Kai prisišokę susėdame valgyti šventinio pyrago, atsitinka tai, kas kartojasi kiekvienais metais, bet niekada nepraranda savo žavesio – atvyksta Kalėdų senio dovanos. Kartais jas išdalina „įpareigotas asmuo“, o kartais ir pats senis trumpam užsuka. Smagu gauti dovanų, tačiau ne dovanos čia svarbiausia. Protiškai neįgalūs žmonės trokšta ne daiktų, o draugystės. Deja, nedaugelis esame pasiruošę draugystei su neįgaliuoju. Esam linkę geriau ką nors duoti, skirti šiek tiek laiko, bet bijome dovanoti savo širdį, nes nežinome, kuo tai pasibaigs. Pažįstu merginą, turinčią Dauno sindromą, kuri paklausta, ko norėtų dovanų, kiekvienais metais nori to paties – užrašų knygutės ir rašiklio. Ten ji susirašo visų draugų ir pažįstamų adresus bei gimtadienius ir niekada nepamiršta jų pasveikinti su gimimo diena.
Kalėdos gražios tuo, kad tai nėra vieno žmogaus šventė. Tomis dienomis niekas neturėtų likti užsidaręs su savo vienatve ir liūdesiu. Kalėdų džiaugsmas yra skirtas kiekvienam ir visiems bendrai, todėl labai svarbu pradžiuginti kitą žmogų. Aš tikiu stebuklais, o tiksliau žmonėmis, gebančiais daryti stebuklus. Kūčių naktį gyvuliai nekalba, o pasakius stebuklingą frazę „lydekai paliepus, man panorėjus“ svajonės nesipildo. Stebuklai yra tie paprasti, kasdieniai dalykai, kai galime džiaugtis vieni kitais ir tuo, ką turime, nustebti pažvelgę į žvaigždžių pripiltą dangų, kai gatvėje nenusukam akių, o išdrįstam užkalbinti mamą su neįgaliu vaiku.

Neseniai perskaičiau istoriją apie mergaitę Polianą, kuri visus mokė žaisti džiaugsmo žaidimą. Neturtinga mergaitė labai troško gauti dovanų lėlę, tačiau kalėdiniame labdaros siuntinyje ji rado vaikiškus ramentus. Skaudu... tačiau pasirodo, kad net ir šioje situacijoje yra kuo džiaugtis. Jei šį džiaugsmo žaidimą žaistų kuo daugiau žmoni, mūsų visų gyvenimas taptų daug šviesesnis ir prasmingesnis. Norėčiau, kad ne tik mano Kalėdos, bet ir mano kaimyno, mano draugo ir net gi nedraugo, būtų pilnos ne liūdesio, bet vilties.
Juk esame amžinai atsakingi už tuos, kuriuos sutinkame savo kely.

Iš žurnalo Tapati

Komentarai

Į viršų Į viršų
error: Wayfinder class not found