Būti gyvu Žodžiu

1901-12-13 / Chiara Lubich

Chiarai Lubich (1920–2008) Dievo Žodis yra svarbiausias naujo krikščionio gyvenimo pamatas.

Advento laikotarpiui siūlome ištrauką iš neseniai lietuvių kalba pasirodžiusios šios žymios italų visuomenės ir Bažnyčios veikėjos knygos „Trokštu būti tavo Žodžiu“. Tai trumpų tekstų ir pasisakymų antologija, gyvai ir esmingai perteikianti „mistinį“, tai yra patirtinį krikščionio santykį su Dievo Žodžiu, kuris, tačiau, nėra skirtas tik „profesionalams“ ar tik sekmadieniui. Priešingai, tai – gyvenimas, kuris tinka kiekvienam dabartinę gyvenimo akimirką.

Visa Evangelija žodis po žodžio

Juk esi pastebėjęs, kad nemokėdamas abėcėlės ir nežinodamas nors kelių gramatikos taisyklių, kurių mokoma pirmoje pradinės mokyklos klasėje, visą gyvenimą liksi beraštis, neišmoksi skaityti ir rašyti, nors būsi ir sumanus, ir valingas?

Taip būna ir tada, kai nemokame po vieną įsisavinti gyvenimo Žodžių, kuriuos Jėzus įrėžė Evangelijoje. Tada, nors ir būdami „geri krikščionys“, liekame Evangelijos beraščiais, nesugebame savo gyvenimu parašyti žodžio Kristus.

***

Kuo ilgiau gyvenu, tuo aiškiau matau gyvenimo Žodžio grožį. Tai piliulė, kurioje telpa visa tai, ką Jėzus atnešė į žemę – evangelinę Žinią.

Pasistengsiu ir šiandien būti gyvu Žodžiu.

***

Kaip Šventoji Ostija ir net jos trupinėlis yra visas Jėzus, taip Jis visas yra ir Evangelijoje bei kiekviename jos žodyje.

***

Jo žodžiai yra revoliucinės, neįtikėtinos galios sklidini Dievo žodžiai. Jeigu juos mokame priimti į savo širdį, tai joje dvasiškai gimsta Kristus.

Taip, mes turime tai daryti, turime semtis peno iš Dievo žodžio ir, kaip šiais laikais visos kūnui reikalingos maisto medžiagos gali būti sukoncentruotos vienoje piliulėje, taip ir mes galime maitintis Kristumi įgyvendindami kiekvieną Jo žodį vieną po kito. Juk iš tiesų kiekviename iš jų yra Jis.

Tad, jeigu svarbus yra buvimas, o ne turėjimas – kaip pabrėžiama šiais laikais – ir jeigu (tai galime pridurti) svarbiau yra būti, o ne daryti, turime būti tikri, jog su Žodžiu mūsų širdy-je atsiduria, ir net dar daugiau – auga – pati tikroji Būtis. Tas esantysis yra Dievas. Tad mumyse galės veikti pati Būtis.

***

Kai Jėzus mokydavo, jis kalbėdavo kaip turintis galią, o Jo kalbos yra teiginiai, kuriuos paskelbė pati Tiesa.

Todėl pravartu „iš naujo save evangelizuoti“ priimant juos vieną po kito, kad jie – kaip beveik sielos esmė, nauja „naujo žmogaus“ mumyse „minties forma“ – prasismelktų į pačias sielos gelmes.

Toks elgesys – tai nuodugniausias, vidinis ir tikriausias perversmas, šiandien taip reikalingas.

***

Visi Evangelijos gyvenimo žodžiai pamažu turi tvirtai įsirėžti sieloje, kad nebesugebėtume mąstyti kitaip.

Dabarties akimirkoje

Protingai nugyvena tik tas, kuris kiekvieną dieną širdyje nešiojasi Evangeliją. Kurio aukščiausiuoju idealu yra žodžių iš dangaus įkūnijimas.

***

Akimirką po akimirkos gyvendama gyvenimo Žodžiu pagal Dievo valią tampu gyvuoju Žodžiu, gyva meilės išraiška.

***

Mūsų diena bus verta tiek, kiek per ją „įsisavinome“ Dievo žodžio.

***

Jeigu pasirinkome Dievą savo Idealu (o tai yra mūsų tapatybė), jei Jį iškėlėme į pirmąją vietą, tai praktiškai būtina į pirmąją vietą širdyje iškelti ir Jo žodį, Jo valią. Jis turi iškilti virš visų kitų dalykų. Prieš Jį bet kuris kitas dalykas tam tikra prasme turi tapti nebesvarbus, įgyti to švento nereikšmingumo, apie kurį kalba kai kurie šventieji. Mūsų gyvenime, pavyzdžiui, neturi būti labai svarbu, ar tu sveikas ar sergi, ar mokaisi ar tarnauji, ar miegi ar meldiesi, gyveni ar miršti. Svarbiausia yra gyventi Žodžiu, būti gyvu Žodžiu.

***

Kokia gi būtų ta paskata, galinti pataisyti mūsų gyvenimą, kuris visada – net ir Dievui skirtuose darbuose – yra pernelyg nukreiptas į išorinius dalykus? Tai Dievo žodis turi nušviesti mūsų poelgius. Jis mums leidžia vis giliau leisti šaknis į Dievą ir pataria mums, kaip gyventi čia, žemėje.

***

Gyvendama dabarties akimirka, gyvenu visa Evangelija.

***

Raštas moko gerai atlikti mažus (plg. „kas buvo ištikimas mažuose dalykuose..“) darbus. Tai kaip tik ir yra bruožas tų, kurie iš visos širdies vykdo, ko prašo Dievas.

***

Jei žmogus gyvena dabartimi, tai jame gyvena Dievas, o jeigu jame yra Dievas, tai jame yra ir artimo meilė. Kas gyvena dabartimi, yra kantrus, tvirtai siekiantis tikslo, romus, visko neturtingas, tyras ir gailestingas, nes jo meilės išraiška yra pati tauriausia ir autentiškiausia. Toks žmogus iš tiesų Dievą myli visa širdimi, visa siela ir visomis jėgomis. Jo dva-sinį pasaulį nušviečia ir veda Šventoji Dvasia, tad jis neteisia, negalvoja pikto, myli savo artimą kaip save patį ir turi to evangelinio pamišimo bei jėgų atsukti antrą skruostą, nueiti dvi mylias...

Jam dažnai pasitaiko proga atiduoti ciesoriui tai, kas ciesoriaus, nes neretai kiekvieną akimirką jis turės gyventi kaip tikras pilietis...

Kas gyvena dabartimi, tas yra Kristuje-Tiesoje.

Tai pasotina, pasotina sielą, kuri visados, kiekvieną akimirką, trokšta turėti viską.

Chiara Lubich. Trokštu būti tavo Žodžiu. „Katalikų pasaulio leidiniai“ (2010 m.)

Šaltinis: www.bernardinai.lt 2010-12-16

Komentarai

Į viršų Į viršų
error: Wayfinder class not found