Adventinė sielos krata
1901-12-13 / Jurgita Vorevičienė
Sparčiai artėjant dar vienam advento laikotarpiui, nejučia pradedi susimąstyti apie tai, kad ir vėl metai baigiasi. O, rodos, dar tarsi vakar buvo planuojami šiųmetiniai darbai, nustatomi pasiryžimai, tikslai, užsibrėžiami pageidaujami siekiai.
Ne, tai – ne nostalgija praėjusiam laikui. Greičiau – prasideda visa ko apžvalga ir vertinimas, kuris paties žmogaus akivaizdoje su savimi dažniausiai niekada nebūna objektyvus. Viena vertus, negalime galvoti apie save blogai. Jei kokio nors pasiryžimo neįvykdėme, rasime tam priežastį. Jei tikslo nepasiekėme – juk kaltininką būtinai aptiksime kituose žmonėse ar įvykiuose. Kita vertus, dažnai net nežinome, kaip kitaip turėtume gyventi, mąstyti ar priimti mums pateikiamus iššūkius, Dievo išmėginimus.
Įdomu, kodėl taip sudėtinga atsisukti į save patį? Atrodytų tai taip arti, taip pasiekiama, o tuo pat metu ir taip stipriai atstumiama... Kodėl žmogus neigia save, savo vidų, savo tikrąjį „Aš“? Negi neturime į ką savyje žvilgtelėti, kad ignoruojame ir nenorime pamilti ir mylėti savęs? O gal ten per daug baisu, per daug tamsu, pernelyg nepriimtina ir nė už ką nedrįstume parodyti tikrojo savęs kitam žmogui?
Bet atkreipkite dėmesį, su kokiu malonumu ir tikslumu yra pastebimi aplinkinių trūkumai. Su kokiu užsidegimu jie kritikuojami, rodomi viešai, aptarinėjami, pasmerkiami, išjuokiami...
Dabar skaitomoje J. Chryssavgis knygoje „Dykumos širdyje“ atrasta viena iš daugybės gerų citatų apie tai, kaip turėtume elgtis, matydami, jog mūsų artimas (arba svetimas) nusidėjo, man sukėlė keletą reakcijų. Buvo klausiama, kaip turėtume reaguoti į netinkamą brolio poelgį: ar turėtume nusidėjusįjį subarti, pirštu parodyti į jo netinkamą elgesį? Atsakymas, kuris iš pradžių nustebino, buvo toks: „Jei man tektų išeiti ir pamatyti ką nors darantį nuodėmę, eičiau savo keliu jo nebardamas.“ Viena vertus, pribloškia abejingumu: kaip taip galima?! Tačiau labiau į šią mintį besigilinant supranti, jog tai ypač išmintinga, nuolanku ir kupina artimo meilės. Tas trumpas sakinys teigia, kad pirmiausia derėtų pažvelgti į save, į savo širdį, atlikti sąžiningą savo pačių sielos „inventorizaciją“, o tik po to spręsti apie kitų, esančių greta, ar visiškai svetimų ydas ar dorybes.
Taigi, kuo čia dėtas pradžioje paminėtas adventas? Šis laikas – tai kvietimas permąstyti galbūt praeinančius metus, nuveiktus darbus, o gal ir nuodugniai ištirti visą savo gyvenimą, susitaikyti su tuo žmogumi, kuris yra kiekvieno mūsų viduje – galbūt slepiamas, gal pavargęs, gal kankinamas nuolatinių problemų ir nebūtinai prasmingų rūpesčių, gal be galo bailus ir pilnas kompleksų dėl to, kas visiškai nereikšminga ir per daug materialu... Tai laikas – pabandyti suprasti tikrąją šv. Kalėdų prasmę ir iškilmingumą. Jei to dar niekada neteko daryti, patirsite netgi puikų, atradimų kupiną nuotykį.
Adventas taip pat labai puiki proga pagalvoti apie tai, jog nieko nėra pastovesnio už mūsų laikinumą čia. Ir verta bent pasistengti pažinti save, susidraugauti su savimi tokiais, kokie esame, net jei iš pradžių tai nėra malonu. Suprantama, kurti save be galo stiprius, atsiribojusius nuo savo tikrųjų jausmų, poreikių, norų ne mažiau skatina ir vartotojiška bei neigianti asmenybės netobulumą, paprastumą ir mažumą visuomenė. Tačiau šioje vietoje reikia prisiminti tą faktą, jog toji visuomenė ir esame mes patys. Vadinasi, jei bent dalis šios visumos pradėtų nuo mažo dalyko – savo vidinio grožio atradimo ir tobulinimo, neišvengiamai pakis ir esminė sudedamoji visuomenės dalis, pakis požiūris į vartojimą, į tikėjimą, į šventes, jų prasmę ir tradicijas. Pasikeis ir santykiai tarp žmonių, požiūris į vienas kitą, padidės ir artimo meilės, draugystės stiprumo, pasitikėjimo, užuojautos, atlaidumo koeficientas.
Taip pat adventas galėtų būti puiki proga išmokti daugiau ir dažniau dėkoti bei mažiau ir rečiau reikalauti. Nustebsite, tačiau senieji krikščionybės mąstytojai siūlo dėkoti net ir už mus skaudinančius, įžeidžiančius, niekinančius žmones. Nes, anot jų, per tai mes turime galimybę atrasti naują kelią į gilesnį tikėjimą, į nuolankumą, į kantrumo, pakantumo tobulinimą savo širdyje, į artimo meilę, gebėjimą atleisti bei neteisti.
„Liūdėti, – sako pirmieji krikščionys, – reikia tuomet, jei iš mūsų gyvenimo dingo mus per tokius išbandymus tobulėti dvasiškai vertęs žmogus. O kančios bijoti nereikia. Ją turėtume priimti džiugiai, kaip teigiama ir kun. K. Kėvalo pamokyme apie teisėtą kančią. Nepriimdami kančios, kuri mums duodama kaip proga įrodyti, ko esame verti, neteksime ir teisės į Dangų, kurio, suprantama, visi labai norime.
Žinių visuomenės perspektyvoje visa tai skamba mažų mažiausiai šizofreniškai. Tačiau juk ne logika remdamasis sukasi pasaulis. Pačius didžiausius darbus nuveikė lengvai pamišę žmonės, kalbant bibliniais terminais, – vaikai visa savo širdimi, nes iki pat pabaigos tiki tuo, ką daro.
Nuostabu būtų atverti naujas duris į adventą, kupiną kitokio požiūrio, pasitikėjimo Dievu ir pripildytą sielai palankių tikslų bei siekių. Puiku, kai širdyje galime ir norime leisti veikti dalykams, kurie nenuperkami, neapčiuopiami fiziškai, bet labai realūs sielos vidinėje darnoje. Nepaprasta padaryti skersvėjį joje ir pakeisti mūsų dvasios rūbą. To niekas ir nereikalauja dabar pat, staiga. Tačiau troškimas mylėti save – būtinas, jei norime iš tiesų suprasti, kaip mylėti ir savo artimą.
Šaltinis: www.bernardinai.lt 2011-11-27