Kūčių vakaras
1901-12-13 / Jurga Statulevičienė
Mes su šeima labai laukiame Šv. Kūčių vakaro. Mat visi renkamės pas promočiutę, kiekvienas su savo patiekalu. Sėdame prie stalo, ant kurio daugiau nei 12 patiekalų. 
Mūsų susirenka apie 24 žmones. Pusseserės, pusbroliai, močiutės, seneliai, dėdės, tetos, anūkai, anūkės… Po užkandžių prasideda linksmiausia dalis. Nors esame dideli, tačiau gera matyti naivų vaikų tikėjimą Kalėdų Seneliu, ir patys bandome kartu su jais linksmintis. Likus keletai savaičių iki šio vakaro, traukiame burtus, kas kam dovanos dovanėles ir nusprendžiame sumą (paprastai tai būna nedidelė suma). Šventės metu visas dovanėles sudedame į maišą, ir atėjus giliam vakarėliui, pasigirsta skambutis į duris. Vaikai šaukdami ir rėkdami puola prie durų ir randa… didelį dovanų maišą. Vienas iš suaugusiųjų paima maišą, atvelka į kambarį ir pradeda dovanų dalybas. Dovanų taip paprastai negausi. Reikia sakyti eilėraštį, dainuoti dainą, sušokti šokį, pagroti dūdele ar pademonstruoti kokį kitą talentą. Visuomet būna labai linksma, net mūsų vaikų promočiutė pasako eilėraštį. Pats smagumas to vakarėlio ir šurmulio, kad ne tik vaikai, bet ir suaugusieji tampa vaikais, visus apima džiugi nuotaika, nors trumpam, bet pamirštame net didžiausius vargelius.
Ačiū Tau, Jėzau, už Tavo gimtadienį, kurio metu turime galimybę pabūti kartu.