Trys dangaus raktai

1901-12-13 / Nida Matiukienė

Kiekvienais metais prie Kūčių stalo skaitome Kalėdinę pasaką. Kadangi vaikams dažnai reikalingos vaizdinės priemonės, o jų neturėjome laiko pasigaminti, parinkome tokią pasaką, kuriai reikia labai nedaug. Pasiskolinome išminčių ir angelo figūrėles iš Betliejaus, mergaite tapo porcelianinė lėlytė, o dangaus vartus padarėme iš kartoninės dėžės, nudažydami ją auksine spalva. Tiesa, ir sostą teko pagaminti iš plastmasinės kėdutės, nudažant ją auksiniais akriliniais dažais.

Nereikalingus raktus taip pat nudažėme trimis spalvomis pagal pasakos siužetą. Vaikai mielai įsijungė į pasakojimo procesą, judindami figūrėles pagal skaitomą tekstą.

Seneliai buvo iki ašarų sujaudinti, puolė dovanoti vaikams dovanas, o ir mes buvome be galo patenkinti, kad šeimos šventės darosi prasmingesnės ir įdomesnės visiems.

O štai ir pasaka:

"Bruno Ferrero

TRYS DANGAUS RAKTAI

Seniai seniai gyveno garsus karalius, pats geriausias savo laikais. Tai buvo dar tada, kai žmonės žinojo, kur yra vartai į Dangų.

Karalius turėjo viską, ką tik buvo galima turėti, bet jis troško dar vieno dalyko, paties svarbiausio - raktų nuo Dangaus vartų. Deja, niekas niekuo negalėjo jam padėti.

Jis išleido didžiulius turtus samdydamas žmones, kurie tyrinėtų kiekvieną žemės lopinėlį, ieškodami palaimingų raktų. Tačiau viskas veltui. Karalius siuntė drąsiausius karžygius į nepažintus kraštus, džiungles, net į jūros gelmes. Tuščiai. Sykį jis atjojo prie tvirtų neįveikiamų Dangaus vartų, kurie jam atrodo tarsi iššūkis. Pagrūmojo kumščiu vartus sergėjusiems angelams ir sušuko:

-Nenurimsiu tol, kol nesurasiu raktų nuo šių vartų!

Vienas angelas šelmiškai nusišypsojo (nes Žemės karaliai nėra niekuo ypatingi Dangaus angelams) ir atsakė:

- Žemėje yra tūkstančiai raktų, kuriais galima atrakinti Dangaus vartus, jie mėtosi tiesiai po kojomis, bet žmonės kažkodėl juos mindo ir trypia. Jei neprarasi noro ir mokėsi ieškoti, galėsi atrakinti Dangaus vartus.

Karalius nulipo nuo arklio ir nieko nelaukęs pradėjo ieškoti. Kelerius metus kur tik nueidavo, visur akylai žiūrėjo sau po kojomis, bet jokio rakto taip ir nepastebėjo.

Pirmasis raktas

Vieną dieną karalius žingsniuodamas užkliuvo už kreivo džiūstančio medelio. Per tuos metus, skirtus Dangaus raktams ieškoti, jis buvo tapęs ne toks išdidus ir išmoko kreipti dėmesį į tai, kas maža ir silpna.

Karalius atsargiai išrovė medelį ir parsinešė namo. Minkštai išpurenęs žemę, pasodino ir palaistė. Po to parėmė silpnas medelio šakeles ir kreivą kamieną.

Praeivis, matydamas besidarbuojantį valdovą, kreipėsi į jį:

- Kokia nauda iš to kreivo medžio? Jei jis ir prigytų, vis tik esi per senas, kad po daugelio metų galėtum džiaugtis gaiviu jo pavėsiu ir saldžiais vaisiais. Kam gaišti laiką veltui?

- Po daugelio metų kas nors po juo prisės ir pasidžiaugs pavėsiu bei vaisiais už mane,- atsakė karalius.- Todėl jau dabar jaučiuosi laimingas.

Tą akimirką jis išvydo pirmąjį raktą. Tarsi išdygęs iš žemės, raktas gulėjo prie dešinės karaliaus kojos. Jis buvo padengtas keistu metalu, žaliu kaip smaragdas.

Antrasis raktas

Laikas bėgo. Karalius ieškojo toliau. Vieną žiemos pavakarę, siaučiant stipriai pūgai, jis pamatė varganai apsivilkusią mergaitę, kuri prisišliejusi prie miesto sienos drebėjo iš šalčio. Mažylė net nemūvėjo kojinių.

Karalius sustojo, nusimetė savo apsiaustą ir susupo į jį mergaičiukę. Pakėlęs ją ant rankų, nunešė į rūmus, pagamino jai skanią vakarienę ir atnešė šiltų drabužių. Tą akimirką prie kairės savo kojos jis pastebėjo antrąjį raktą. Šis raktas taip pat buvo padengtas keistu metalu - raudono rubino spalvos.

Trečiasis raktas

Prabėgo dar daug metų. Karalius paseno, jo žingsniai tapo lėti ir sunkūs - be lazdos niekur neišeidavo, tačiau nesiliovė keliavęs ir ieškojęs trečiojo rakto.

Vieną naktį jis atvyko į mažytį miestelį Rytų krašte. Beieškodamas vietos apsistoti, pastebėjo keistą žmonių judėjimą. Šurmulinga eisena tolo kažkur už miesto. "Vidurnaktis, o tiek žmonių! Ką jie veikia, kodėl nemiega?" - stebėjosi karalius ir ėmė sekti paskui eiseną.

Jis priėjo skurdžią lūšnelę, nuo kurios sklido tvarto tvaikas. Kai karalius prisiartino prie lūšnelės, žmonės, žengę pirma jo, jau buvo apsisukę ir žingsniavo atgal į miestą. Blankioje rūkstančio deglo šviesoje jis išvydo jauną mamą, supančią kūdikį. Tuo metu vaikelis atsimerkė ir jo žvilgsnio šviesa nutvieskė senąjį karalių. Karalius suklupo ant kelių - tai buvo pirmas kartas jo gyvenime, kad prieš ką nors būtų atsiklaupęs. Valdovo širdį užplūdo palaima, nes priešais save jis netikėtai išvydo trečiąjį raktą. Šis buvo visas iš aukso.

Taigi dabar karalius rankose laikė visus tris jam skirtus raktus nuo Dangaus vartų."

 

 

Komentarai

Į viršų Į viršų
error: Wayfinder class not found