Kokios informacijos (žiniasklaidos) reikia šiuolaikinei Lietuvos šeimai?
1901-12-13 / Darius Chmieliauskas
Katalikiško mėnraščio šeimai „Artuma“ vyr. redaktoriaus ranešimas seminare-diskusijoje „Šeimos ir santuokos įvaizdis Lietuvos viešojoje erdvėje“, 2010 m. spalio 21 d. LKMA, Vilniuje. Seminarą organizavo „Bernardinai.lt“, rėmė Socialinės apsaugos ir darbo ministerija.
Lengviau būtų atsakyti – kokios žiniasklaidos nereikia šeimai, bent jau man, mano artimųjų ar mano bičiulių šeimoms. Žinoma, galbūt esame nereprezentatyvi visuomenės dalis, tačiau mes taip pat esame „šiuolaikinės Lietuvos šeimos“, kurioms maždaug 90 nuošimčių tokios žiniasklaidos, kokią turime šiandien, nereikia.
Jau būtų nebeįdomu čia liūdnai smagintis kalbėjimu apie tai, kaip vaikščiojant po miestą su vaikais tenka aiškinti jiems, kodėl moterys reklamose neapsirengusios, arba kaip pasistengti skubiai pravesti vaiką pro spaudos stendus didžiosiose parduotuvėse; arba apie tai, kaip, žiūrint su vaikais TV ar net klausantis radijo, tenka staigiai išjungti imtuvą per reklamas arba net per žinias; arba pagaliau apie tai – kaip paaiškinti mažamečiams žodį „pedofilai“, nūnai ypač madingą vartoti nuo ryto ligi vakaro. Taigi ir norisi klausti: ar daugeliui šeimų tokios žiniasklaidos reikia?
Rimtam atsakymui, kokios informacijos (žiniasklaidos) reikia šiuolaikinei Lietuvos šeimai, reikėtų atskiro išsamaus tyrimo. Neteko girdėti, kad toks būtų atliktas. Tiesa, vieną panašų radau, nors ir labai seniai – prieš dvejus metus, dar 2008-aisiais, – Nacionalinės šeimų ir tėvų asociacijos (NŠTA) vykdyto projekto „Visuomenės informavimo sistemos šeimos vertės ir savivertės kėlimui“ tyrimas (kuriam vadovavo dr. Ramunė Jurkuvienė, finansavo Socialinės apsaugos ir darbo ministerija). Jame, nagrinėjant ir aptariant ir kitus veiksnius, padedančius šeimai save vertinti ar trukdančius augti šeimos savivertei, nemažai dėmesio skirta žiniasklaidai – kaip ji padeda arba ne ugdyti šeimos savivertę.
Pacituosiu keletą nepadedančių, šeimos vertę menkinančių veiksnių, atspindimų žiniasklaidoje.
Demonstruojami žinomų žmonių gyvenimo pavyzdžiai, kaip jie keičia partnerius, ir tai skaitytojui ar žiūrovui pateikiama kaip norma;
į įvairius iškrypimus verčiama žiūrėti kaip į normą. Pvz., trijų sūnų tėvelis atsivedė savo „draugą“ ir gyvena su juo kaip su žmona, ir reikalauja, kad visi namiškiai reaguotų „tolerantiškai“;
kūno kultas, moters kaip prekės pateikimas tapo norma;
beveik neribojamos laidos, kuriose rodomas skandalas, smurtas, seksas;
animaciniuose filmuose vaikams motina, auginanti vaiką, pateikiama atstumiančiai;
viešoji nuomonė skatina pabandyti gyvenimą su partneriu be rimto įsipareigojimo, etc.
O štai veiksniai, anot minėtojo tyrimo, kurie galėtų stiprinti šeimos savivertę žiniasklaidoje.
Šeimai palanki žiniasklaida, pristatanti sėkmingas šeimos patirtis;
kuriami realistiški, pozityvūs šeimos, motinos ir tėvo paveikslai;
šeimos vertybių svarbos komunikavimas, palankios visuomenės nuomonės apie šeimą formavimas;
pagalba šeimai sprendžiant vidines, moralines problemas;
šeimoms aktuali elementari informacija įvairiais socialiniais, teisiniais klausimais.
Žinoma, kas nors tuoj pat replikuos, kad tai ir be jokio tyrimo savaime aišku, o čia – tik dar kartą į balą išmesti valstybės pinigai... Bet juk visi rimti ponai ir ponios taip mėgsta ir vertina tyrimus, ir nei viena rimta instancija nė cento neišleis neišsityrusi (beje, ta pati NŠTA po šio tyrimo ėmėsi kurti ir tokios komunikacijos planą bei pradėjo jį įgyvendinti, žr., be kita ko, www.mususeima.lt ir www.tevodienorastis.lt). O jeigu tyrimai parodo tai, ką sveikas protas ir taip nujaučia – tai nuostabu, vadinasi, sveikas ir tyrimas, ir protas.
Man tik nuolat didelę nuostabą kelia tai, kad sociologinėse apklausose dalyvaujantys lietuviai vis dėlto labai aukštai vertina šeimą, ir jos reikalai jiems atrodo prioritetiniai, jeigu ne patys svarbiausi ir brangiausi. Betgi ką matai Lietuvos žiniasklaidoje, peržvelgęs bent jau pagrindinius portalus arba dienraščius: šeimos skyreliai arba tai, kas būtų daugmaž panašu į šeimą, yra net ne trečiame plane, bet kažkur tryliktame, ir tai – tik pramogų, linksmybių, pažinčių kontekste etc. Tad požiūris, kad žiniasklaida bando atsiliepti į vartotojų poreikius, man yra visiškai neaiškus ir netgi mistinis: arba lietuviai atsakinėja sociologams kažkaip kitaip, nei paskui elgiasi ir vartoja, arba tie duomenys tokie ir yra, tačiau žiniasklaida juos ignoruoja (o gal tiksliau – atidžiai seka, kaip jai sekasi keisti tas nuostatas?) Vadinasi, nūdienos žiniasklaida ne atspindi ir informuoja, bet labiau pati spinduliuoja ir formuoja savo skelbiamas „šiuolaikinės“ šeimos vertybes.
Žinoma, galima išjungti, nevartoti... Bet galima į tą reikalą ir rimtai pažiūrėti – pacituosiu „Artumos“ straipsnelį „Močiutės ir anūkėliai“, parašytą ilgametės redaktorės Vandos Ibianskos, turinčios didžiulę gyvenimo, jo stebėjimo patirtį. Visa tai tinka ne tik močiutėms, bet ir tėvams, nes visi turime ruoštis žiūrėti TV ir būti kiekvieną akimirką pasirengę atsakyti vaikams į jiems kylančius klausimus:
„Kadangi televizija mus valdo, o vaikus ji (ir ne tik ji) liepia auklėti skiepijant dorovę ir neprievartą, šis auklėjimo baras tapo itin delikatus ir svarbus. Mat televizorius už vaiką nėra menkesnis, todėl jo išjungti nieku gyvu nevalia. Tuo pat metu visiems žinoma, kad, kol veikia televizorius, vaiko užmigdyti irgi nepavyks. Žiūrėdamas kartu su mumis, jis įkyriai klausinės, tad turime būti pasirengę atsakyti. Štai kai kurie matomų vaizdų ir atsakymų pavyzdžiai.
Ponia ir ponas nuogi guli apsikabinę lovoje. – Jeigu negulėtų apsikabinę, iškristų iš lovos, nes ji siaura.
Į šaltkalvį panašus ponas tamsoje išlaužia seifą. – Šaltkalvis labai mandagus, nenori niekam trukdyti, todėl ir nedega šviesos. O seifą išlaužia, nes kažkur pametė raktą.
Nenoriai žvelgdama į poną, ponia šauna jam tiesiai į širdį. – Nenoriai todėl, kad ponia labai bijo garsių šūvių.
Restorane ponas tvoja kitam ponui kumščiu per galvą. – Mat po ranka nėra butelio ar kėdės, tad naudojasi tuo, ką turi.
Ponia puola po traukiniu. – Jinai neturėjo pasirinkimo, nes tada nebuvo automobilių.
Ponas pasmaugia ponią, o paskui pats nusiduria. – Negyva ponia negali atsilyginti jį pasmaugdama, todėl ponas priverstas pats nusidurti; etc.“
(tęsinys ir kiti panašūs reikalai – „Artumos“ 2009 m. rugsėjo bei kituose numeriuose).
Taigi, visa širdimi ir kūnu pritardamas mūsų žavingajai redaktorei, visai nenorėčiau virkauti apie blogąją žiniasklaidą, o veikiau pasvarstyti -
Kokia ji galėtų/turėtų būti?
Pasiremsiu mums, katalikams, svarbiais, kai kurių gal net atmintinai žinomais, bet galbūt ne visiems ne katalikams pažįstamais „posusirinkiminės“ Katalikų Bažnyčios mokymo dokumentais. Bažnyčia turi ką pasakyti mūsų visuomenei ir žiniasklaidai – ji kalba ne vien apie liturgiją, sielovadą, bet ir apie visuomenės komunikavimo priemones. Ir, kas keisčiausia, visai jų nebara, o netgi atvirkščiai – skiria kone gražiausius pagiriamuosius žodžius.
Pirmasis mums, žiniasklaidininkams, aktualus ir vienas pirmųjų Vatikano II Susirinkimo dokumentų – dekretas INTER MIRIFICA dėl visuomenės komunikavimo priemonių, beje, Bažnyčios tėvų priimtas labai greitai, be didesnių ginčų, visuotinai sutariant, dar 1963 m. pabaigoje.
Pati jo pradžia atskleidžia Bažnyčios žvilgsnį į žiniasklaidos esmę: Tarp nuostabiausių technikos išradimų (čia ir toliau paryškinta mano; – D. Ch.), kuriuos, ypač mūsų laikais, Dievo padedamas žmogaus genijus padarė kūrinijoje, Motina Bažnyčia itin rūpestingai priima ir stebi pirmiausia tuos, kurie labiau susiję su žmogaus dvasia ir kurie atvėrė naujus kelius nepaprastai lengvai perduoti bet kokias žinias, mintis bei nuostatas. Iš tų išradimų ypač išsiskiria tokios priemonės, kurios dėl pačios savo prigimties gali pasiekti ir paveikti ne tik atskirus žmones, bet ištisas minias bei visą žmonių visuomenę, kaip antai spauda, kinas, radijas, televizija ir kitos, kurias galima vadinti visuomenės komunikavimo priemonėmis (1).
Man regis, čia svarbu tai, kad Bažnyčia žvelgia į žiniasklaidą kaip į visuomenės komunikavimo priemonę, kaip į tai, kas padeda žmonėms bendrauti, bendradarbiauti, komunikuoti. Netrukus jau kitame dokumente, kuris man, katalikui žiniasklaidininkui, yra tarsi mažoji Biblija, Vatikano II Susirinkimo pavedimu parengtoje sielovadinėje instrukcijoje COMMUNIO ET PROGRESSIO (1971 m.), išplėtota visuomenės komunikavimo priemonių išnaudojimo tema minėtam Susirinkimo dekretui taikyti. O ji prasideda taip:
Žmonių visuomenės bendrystė ir pažanga yra visuomenės komunikavimo ir tokių jo priemonių kaip spauda, kinas, radijas ir televizija (šiandien pridurtų – ir internetas), pirmutiniai tikslai. Nuolat tobulėdamos šios priemonės tampa prieinamos vis daugiau žmonių bei kiekvienam vis lengviau ir kaskart labiau veikia jų mąstyseną bei gyvenseną (1). Iškili šių išradimų paskirtis yra atskleisti žmonių visuomenės problemas bei lūkesčius, kuo skubiau į tai atsiliepti ir vis labiau suartinti žmones. Tai komunikavimo priemonių žmogiškajai pažangai teikiamų galimybių krikščioniškojo vertinimo aukščiausiasis principas (6).
Taigi, pirmutiniai čia nurodyti žiniasklaidos tikslai – tai communio, bendrystė, ir progressio, pažanga. Vadinasi, šios priemonės skirtos yra ne skaldymui, regresui, bet mūsų visuomenės bendrystei ir pažangai. Kas galėtų tam paprieštarauti?! Bažnyčia į žiniasklaidą pirmiausiai žvelgia ne kaip į propagandos priemonę, bet sieja savo žvilgsnį į ją su žmogumi, to įrankio poveikiu žmogui. Žiniasklaida žmogui yra priemonė bendrauti ir įeiti į bendrystę.
Tame pačiame dokumente kalbami dar nuostabesni (suprantu – kai kam labai keistai galintys nuskambėti) dalykai apie tai, kad komunikavimo pirmavaizdis ir atrama yra ne kas kita, o pati Švenčiausioji Trejybė: Krikščioniškojo tikėjimo požiūriu žmonių vienybės ir bendrystės – bet kurio komunikavimo pagrindinio tikslo – pirmapradė versmė ir tartum pirmavaizdis yra amžinosios bendrystės Dieve tarp Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios, gyvenančių vieną dieviškąjį gyvenimą, aukščiausiasis slėpinys (8).
Mums skelbiama, kad mūsų Dievas yra iš esmės komunikuojantis Dievas, ir tai yra mūsų atrama ir šaltinis. Mes, matydami Tą, pagal kurio paveikslą esame sukurti, iš esmės esame pašaukti bendrauti. Todėl kiekvienas, kuris yra broliškai su kitais žmonėmis susivienijęs, tartum Dievo rankos vedamas, padeda įgyvendinti dieviškąjį išganymo planą istorijoje<...> Komunikavimo priemonės gali daug prisidėti prie žmonių vienybės. Tačiau dėl neišmanymo ar geros valios stygiaus naudojimasis šiomis priemonėmis gali duoti ir priešingų vaisių – mažinti žmonių tarpusavio supratimą, gilinti tarpusavio nesutarimus ir taip gausinti blogį. Labai dažnai tenka patirti, kad būtent šios komunikavimo priemonės neigia ar iškraipo aukščiausias žmogaus gyvenimo vertybes. Tokios blogio apraiškos verčia krikščionį daryti išvadą apie būtinybę išgelbėti bei išlaisvinti žmogų iš nuodėmės, įėjusios į žmonijos istoriją per pirmapradį nuopuolį (9).
Taip mums primenama, kad komunikacija nutrūko, įvyko kažkokių baisių dalykų, ir per tai, ką krikščionys vadina nuopuoliu, gimtąja nuodėme, mes irgi tapome neįgalūs, luoši bendrauti. Žmogui dėl savo kaltės nusigręžus nuo Kūrėjo, dėl nusižengimo sukeltos netvarkos jis pats nuslysta į nesantaiką, pražūtingus nesutarimus su savo broliais ir galiausiai išvis tampa nepajėgus bendrauti (20). Santykių su Dievu nutrūkimas atsiliepė ir mūsų pačių komunikacijai.
Tačiau pats Dievas atėjo mums į pagalbą, atsiųsdamas Tą, kuris sutaisė mūsų komunikaciją. Ir tapo, kaip įvardija šis dokumentas, tobulu komunikuotoju. Tai yra Jėzus Kristus: Kaip vienintelis tarpininkas tarp Tėvo ir žmonijos jis įtvirtino taiką ir bendrystę su Dievu ir pagrindė brolišką žmonių vienybę (20). Nuo tada žmonių vienybės giliausias pagrindas ir provaizdis yra Dievas, tapęs mūsų žmogiškuoju broliu ir prisakęs savo mokiniams nešti Gerąją naujieną (10).
O, jeigu iš tiesų sugebėtume būti tokia žiniasklaida!..
Taigi klausimas, ar mes, žiniasklaidininkai, pajėgiame šitaip komunikuoti?.. Bandom, o kaip kam išeina, žinote. Užtat smagu bent įsivaizduoti – kaipgi atrodytų mūsų TV, radijas, spauda, internetas, sugebėdamas būti tokiais instrumentais!.. O juk komunikavimas yra daugiau negu idėjų raiška ar jausmų rodymas; giliausiąja savo prigimtimi tai meilės kupinas savęs dovanojimas (11). Nejaugi manome, kad toks komunikavimas ir tokia žiniasklaida būtų nuobodi?!
Ugdyti(s)
Be to, šis Bažnyčios dokumentas primena ir apie tai, kad labai svarbus žmonių ugdymas gerai suprasti žiniasklaidą. Mes atsakingi patys būti pakankamai kvalifikuoti priimti šią žinią ir ją perduoti. Jei per menkai suprantama žiniasklaidos, kaip priemonės, reikšmė, žmogaus laisvė gali būti labai suvaržoma. Ugdymas stengiantis giliai įskiepyti pagrindinius visuomenės komunikavimo priemonių funkcionavimo principus yra pirmutinės svarbos uždavinys. Tai, kas šioje instrukcijoje iki šiol buvo pasakyta, šiandien turi būti žinoma visiems žmonėms. Komunikavimo priemonės tiktai tada praturtins žmogaus dvasią, kai jis visapusiškai perpras jų prigimtį bei funkcionavimo pobūdį. Kita vertus, kai žmogus per menkai suvokia jų svarbą, nesunku apriboti jo laisvę (64).
Labai aiškiai ir paprastai čia primenama ir tėvų pareiga, net būtinybė būti pasiruošusiems padėti komunikuoti savo vaikams. Įdomu, kad, skirtingai nei dabar įsivaizduojama, Bažnyčia, užuot smerkusi žiniasklaidą, kalbėdama apie tėvų santykį su vaikais, ji įpareigoja tėvus ugdyti savo atžalas vartoti žiniasklaidą ir ypač kviečia labai įsiklausyti į vaikų, paauglių priešiškus nusistatymus, sugebėti argumentuotai jiems paaiškinti, kodėl tėvai galvoja kitaip. Ir nereiškia, kad tėvai turi iškart uždrausti: Niekada ne per anksti pradėti puoselėti bei lavinti jaunimo meninį skonį, kritinę įžvalgą ir moralinės atsakomybės jausmą renkantis knygas, filmus, radijo bei televizijos laidas. Tai būtina, nes vaikai ir paaugliai yra lengviau pažeidžiami; kita vertus, ankstyvaisiais gyvenimo metais išsiugdyta savitvarda tikrai bus naudinga ir visą likusį gyvenimą. Vaikams ir paaugliams būdingi dar nesugadinti gerumo, dosnumo, atvirumo ir nuoširdumo pradai, kuriuos galima išlaikyti tiktai juos lavinant bei saugant nuo vaikystės. Tėvai ir auklėtojai, nors ir pasilaikydami galutinio žodžio teisę, turėtų skatinti bei mokyti vaikus savo galva rinktis iš to, ką siūlo komunikavimo priemonės. Jeigu tėvai ir auklėtojai priversti nepritarti savo vaikų nuomonei ir tam, kaip jie naudojasi komunikavimo priemonėmis, jie privalo visomis jėgomis stengtis suprantamai pagrįsti savo priešingą nusistatymą, nes auklėjant argumentai veiksmingesni už draudimus. Tėvai ir auklėtojai turėtų neužmiršti, kad vaiko psichologija skiriasi nuo suaugusiojo, ir todėl komunikavimo priemonių pasiūla, suaugusiajam galbūt atrodanti neįdomi ar bevertė, vaikams ir jaunuoliams gali būti visiškai tinkama. Daugelis jaunuolių neretai daro savo bendraamžiams didelę ugdomąją įtaką. Jų amžius leidžia jiems būti atviriems naujoms gyvenimo formoms ir padeda rasti bendrą kalbą su draugais. Eksperimentai ir patyrimas patvirtino tokios auklėjimo formos veiksmingumą (67).
Tėvams ir auklėtojams labai naudinga domėtis jaunuoliams patinkančiomis laidomis, filmais bei publikacijomis. Tada jie gali su jais diskutuoti ir sykiu lavinti jų gebėjimą kritiškai vertinti. Problemiškų ar abejotinų kūrinių atvejais tėvai turėtų laiku atskubėti savo vaikams į pagalbą ir, tartum paėmę už rankos, pamokyti įžiūrėti kūriniuose žmogiškąsias vertybes, traktuoti kūrinį kaip visumą ir sieti su šia visuma detales (68).
Tėvų paguodai šis dokumentas primena, kad tėvų generacija, kuri Vatikano II Susirinkimo laikais buvo nepatyrusi didžiulio technologijų vystymosi XX a., o ir dabartiniai tėvai, atsakingi už vaikų parengimą komunikacijai, nėra patys gerai įsisąmoninę, kas vyksta. Aišku, kad tėvai ir auklėtojai šios užduoties neįstengs atlikti, jei patys nieko nenutuoks apie visuomenės komunikavimo priemones. Tačiau reikia turėti galvoje, kad tėvai, augę be dabartinių komunikavimo priemonių, jų „kalbą“ dažnai supranta sunkiau už šiandienį jaunimą. Būtent tokiems tėvams dažnai taip pat darosi neramu matant, kaip atvirai komunikavimo priemonės aptarinėja kiekvieną valstybės ir Bažnyčios gyvenimo srities klausimą bei problemą. Jiems pagrįstai rūpi, kad jų vaikai tinkamai naudotųsi komunikavimo priemonėmis. Vis dėlto jie turėtų ramintis tuo, kad jų vaikai, gimę, augantys bei ugdomi kitokioje socialinėje aplinkoje, bus geriau parengti sutikti gausius ir įvairius iššūkius (70).
Atrodytų, „prieštvaniniai“, 40 metų senumo, dokumentai, o taip aktualūs ir šiandien!
Komunikuotojai, savo profesiniame darbe besivadovaujantys vien komerciniais interesais ar svyruojančiu minios skoniu, ne tik daro žmonėms blogiausią paslaugą, bet ir griauna savo profesijos reputaciją bei kilnumą. Stengiantis, kad komunikavimo priemonių pasiūla atitiktų aukščiausią padorumo bei naudingumo lygį, ir siekiant skatinti komunikuotojus tobulėti, nepamainomai svarbi yra kritika. Kritikai, kurie patys yra komunikuotojai, yra savotiškas profesinės savikontrolės būdas, galintis apsaugoti nuo didelio spaudimo iš išorės. Jie turi būti įsitikinę, jog sąžiningumas ir nepaperkamumas yra esminiai jų profesijos elementai. Visada vadovaudamiesi teisingumo jausmu ir tiesos meile, jie pasvertai ir objektyviai atskleis komunikavimo priemonių produkcijos teigiamus ir neigiamus aspektus (77–78).
Mūsų galimybės ir pareigos
Galėčiau dar ilgai cituoti, nes man tai tikrai labai mieli ir įkvepiantys tekstai! Bet apibendrindamas tik pasakysiu, kad galim labai verkti, tačiau turim tokią žiniasklaidą, kokią turim... nors ir patys šį tą dar galim:
siekti būti kitokie komunikuotojai;
ugdytis ir ugdyti;
kaip vartotojai reikalauti kitokios produkcijos.
Labai svarbu ir tam kviečia tas pats Bažnyčios dokumentas, kalbėdamas apie vartotojų galimybes ir pareigas – būti aktyviais vartotojais, negalvoti, kad mes nieko negalime: Vartotojai turi daugiau galimybių daryti įtaką komunikavimo priemonėms negu paprastai manoma, ir todėl jų pareigos yra daug didesnės. Nuo vartotojų daug priklauso, ar prasidės tikras ir autentiškas dialogas. Jei jie pasyvūs ir nebylūs, komunikavimas liks vienakryptis, kad ir kaip komunikuotojai stengtųsi sužadinti dialogą.
Akivaizdu, kad Bažnyčia jau prieš 40 metų liepė aktyviai ir sąmoningai vartoti, t. y. reaguoti į tai, kas paduodama, ir taip šiai „produkcijai“ daryti įtaką; taip pat patiems nuolat ugdytis ir ugdyti. Tik tuomet galbūt galima tikėtis, reikalauti tokios žiniasklaidos, kokios reikėtų šiuolaikinei šeimai, mūsų vaikams. Vartotojai tiktai tada atlieka aktyvų vaidmenį, kai teisingai interpretuoja perduodamas naujienas, atsižvelgdami į jų šaltinį bei kontekstą, protingai ir kritiškai jas atsirenka, prireikus papildo informacija iš kitų šaltinių ir galop nebijo viešai joms pritarti, jomis abejoti ar jas visiškai atmesti.
Tie, kurie mano, jog paskiri piliečiai šiame viešajame forume mažai ką gali nuveikti, turėtų nepamiršti, kad susivieniję jie yra didelė jėga. Kaip komunikuotojai, taip ir vartotojai turėtų burtis į grupes bei sąjungas tam, kad jų balsas būtų išgirstas, arba pasitelkti į pagalbą institucijas, siekiančias panašių, bet platesnių tikslų (81–83).
Taigi, ne tik mėnraštis šeimai „Artuma“ bei jo keliasdešimt tūkstančių skaitytojų (beje, per mėnesį beveik 30 tūkst. parašų surinkusių ir Seiman pasiuntusių, siekiant išsaugoti sveiko proto ir šeimos nepraradusią Lietuvą) bando būti tokia komunikavimo priemone. Tačiau ir kituose storuose spalvotuose žurnaluose, TV ekranuose, matyt, yra gerų dalykų – svarbu, ką pirmiausia jie duoda mūsų bendrystei, mūsų šeimai, vaikams. Štai puikus vertinimo kriterijus, paėmus kiekvieną leidinį ar laidą: ar tai iš tiesų padeda mums augti kaip asmenims, kaip šeimai, kaip visuomenei? Ar tai didina mūsų bendrystę ir pažangą – padeda augti, ar smukdo? Tada gerokai lengviau vartoti žiniasklaidos produktus ir, aišku, mėginti juos keisti.
www.bernardinai.lt