Madonnos naudojimasis įvaizdžiu yra komplikuotas, nes, juo gyvendama, ji drauge atsisako visiškai susitapatinti su juo. Ji sako: „Aš viską darau merkdama akį", ir jos dainos „Holiday" vaizdo siužeto pabaigoje matome, kaip ji sustoja, atsisuka į žiūrovus ir pamerkia jiems akį.

Ir vėl šis nerūpestingumas, šis žaidimas įvaizdžiu, viena vertus, beveik gyvenant jo pasaulyje, bet, vėlgi, niekada iki galo jam neįsipareigojant, yra mūsų kultūros atspindys. Tai ypač parodo, iš kur atsirado vadinamoji postmoderni visuomenė, kurioje praradome tikėjimą objektyvia tiesa ir absoliutu. Mes praradome įsitikinimą, kad dar egzistuoja koks nors visa apimantis pasakojimas apie gyvenimą, kokia nors visa apimanti gyvenimo prasmė, kuri yra absoliučiai teisinga visiems laikams ir visiems žmonėms. Viskas yra tik subjektyvios perspektyvos klausimas, priklausantis nuo to, kur jūs dabar esate. Viskas sukasi tik apie tą pasaulį, kurį mes susikuriame sau. Nėra objektyvios tikrovės, yra tik įvaizdžiai, skirtingi įvaizdžiai. Jeigu nėra objektyvios tikrovės, nėra absoliuto, tada mes esame pakliuvę į tokią situaciją, kai sugebame gyventi tik įvaizdžiu. Mes galime gyventi tik ten, kur dabar esame; mes niekada negalime nieko žinoti apie tai, kas yra už tos ribos. Mes galime matyti pasaulį tik iš tos vietos, kurioje dabar stovime, tik iš to konteksto, tos subkultūros, to žaidimo kalba, tos susikurtos tikrovės, to įvaizdžio.

Ir Madonna turi vieną vietą, vieną įvaizdį, tačiau ji, žinoma, niekada negali įsipareigoti tai padėčiai, kadangi supranta, jog laikui bėgant ji jau bus kitur. Taigi tai nėra įsipareigojimas. Tačiau, kita vertus, ji niekada neištrūks iš įvaizdžio pasaulio, kadangi nėra objektyvios tikrovės. Tai yra postmodernumo dilema. Nėra padėties, kurioje mes visi būtume ir galėtume sakyti, kad ji tikra, kad tai - tikra prasmė, kad tai yra, kas yra, kad tai yra tai, kas aš esu. Kadangi jūs visuomet esate savo subjektyvumo pinklėse, jūs nuolat esate ir savo įvaizdžių pinklėse. Tačiau jūs galite juos keisti... iš tikrųjų jūs negalite liautis jų keisti; ir kam įsipareigoti kažkam, kas gali pasikeisti, kas nėra absoliutas. Jūs susiduriate su tokia prieštara: viena, niekada negalite pabėgti nuo įvaizdžio, kita - niekada patys neatsiduodate jam.

Grahamas Cray, populiarus krikščionių rašytojas, labai suprantamai pasakė: „Madonna yra bene vaizdingiausias pavyzdys to, kas vadinama postmodernizmu. Šis terminas, dažnai vartojamas, bet retai apibrėžiamas, susijęs su pasitikėjimo praradimu dabartiniu ir ateities progresu, rezultatyviu praeities ir kitų kultūrų tyrinėjimu ieškant naujų vertybių ir gyvenimo modelių. Vienas iš Madonnos aiškintojų pasakė, kad postmodernizmas geriau turėtų būti vadinamas „apsipirkimu" - „pasaulis ir visa istorija yra didžiulis turgus, ir jūs paprasčiausiai galite išsirinkti produktus, kurie jums patinka, ir sudėti juos į kokio nors dalyko nuosavą atmainą".

Taigi matome, kad nėra jokios visa apimančios tiesos, jokios vientisos istorijos. Yra tik žmonės, gyvenantys atskirose subkultūrose, ir jūs galite eiti grobti, plėšti jas ir susikurti nuosavas. Cray tęsia: „Madonna tiksliai taip ir padarė, ir, žinoma, krikščioniški įvaizdžiai buvo pačioje jos pirkinių sąrašo pradžioje. Madonnos fenomenas gali būti suprastas tik kaip logiška raida visuomenės, kuri prarado vieną vertybių rinkinį ir kol kas dar nerado kito". Mes praradome sąlytį su objektyvia tikrove ir plaukiame pasroviui įvaizdžių upėje.

O dabar leiskite pereiti prie kitų dalykų, kurie išryškėja žvelgiant į Madonną. Antras dalykas, kurį reikėtų pažymėti, yra tai, kad ji labai ryškiai pristato save kaip maištininkę ir ikonoklastę, kuriai būtina šokiruoti ir dar kartą šokiruoti. Ji nuolat maištauja prieš bet kokią valdžios formą: ar tai būtų tėvas, ar Bažnyčia, ar vidutiniųjų klasės visuomenė. Ji labai dažnai apibūdina save kaip seksualinę revoliucionierę. Čia jūs vėl matote, kaip mūsų kultūrai svarbiausia yra antiherojus. Šiuolaikinis herojus visuomet yra maištininkas, visada anarchistas, visad ardantis ir griaunantis tvirtą sistemą. Postmodernioje visuomenėje bet koks autoritetas, bet kokia struktūra, bet kokia dogma, tvirtinanti, kad absoliuti tiesa yra visa ko pagrindas, iškart laikomi pajuokos ir sunaikinimo objektu.

Trečia, Madonnos tonas visada lengvas ir žaismingas. Jos muzika yra šokių muzika - energinga, garsi. Dainininkė pasiteisina dėl visko, ką daro, ne tik mirktelėjimu („aš iš tikrųjų nesu rimta"), bet ir sakydama: „Ei, tik nebūkite per daug rimti, eime linksmintis". O kodėl gi ne, - juk kai pakliūvate į įvaizdžio pinkles, turite du pasirinkimus: arba nusiviliate, arba sakote: „Gerai, nėra jokios absoliučios tiesos, jokio išėjimo iš įvaizdžio labirinto, tai kodėl neatsipalaiduoti ir nepasilinksminti? Pasirinkite vieną įvaizdį, džiaukitės juo, o kai jis nebeveiks ir pasidarys nuobodu, peršokite į kitą". Visą laiką linksmintis, beprotiška linksmybė. Savo knygoje „Seksas", kuri šokiravo daugybę žmonių, Madonna sako: „Tai fantazija. Tai apsimetimas, ar ne? Tad rašydama šią knygą aš kviečiu žmones paskęsti svajonių pasaulyje, smagiai leisti laiką ir pasidžiaugti juo".

Ketvirta, kas taip pat išplaukia iš šios postmodernistinės perspektyvos - tai radikalus individualizmas. Jūs turite tiktai save, tik savo mažą pasaulėlį, iš kurio galite žiūrėti. Už jo ribų jūs neturite tikrovės, kurioje galėtumėte rasti kažką bendro su kitais. Viskas susiję tik su jumis, su jūsų savirealizacija. Jūs susikuriate įvaizdį, susikuriate savo gyvenimą ir pasaulį aplink save. Jums renkantis ir stengiantis gali ir pasisekti. Madonnai fenomenaliai sekėsi, nes ji nežmoniškai ambicinga ir užsideganti. Ji visiškai atsidavusi darbui, dirba iki išsekimo darydama karjerą... jos ambicijos ir karjerizmas siekia kraštutinumą. Bet ką daugiau ji galėtų pasirinkti? Yra tik jos pasirinkta tikrovė, nėra bendros tikrovės „išorėje", kurios dalimi būtų galima tapti. Jūs turite tik savo pasirinkimą, tik save, kurį susikuriate, - tai savęs įgyvendinimas, individualizmas.

Greta viso šito atsiranda ir ciniška manipuliacija žmonėmis, o įvairios Madonną gaubiančios istorijos apie tai, kaip ji naudojasi žmonėmis, kad gautų, ko nori, yra tiesiog siaubingos. Kol viskas sukasi tik apie ją, nėra jokio reikalo jaudintis dėl kitų. Kiti reikalingi tik tam, kad aprūpintų ir padėtų jai susikurti savo įvaizdį. Boy George‘as sako: „Ji apimta seksualumo, nes tai yra stipriausias jos ginklas". Ji nėra tik paprastai sugadinta ir apsvaiginta sekso, tai yra jos ginklas, kad pasiektų, ko nori. Iš pradžių, kai ji pradėjo dirbti, feministės jos nekentė. Jos sakė, kad reikia atsikratyti senojo moteriškumo, kurį vyrai naudoja prieš moteris, o ji kūrė iš savęs koketuojantį, erzinantį, flirtuojantį ir žaidžiantį sekso objektą. Nepaisant to, feministės pasidavė, nes ji sako: „Būkime moteriškos, flirtuokime, naudokimės tuo, kad pasiektume, ko trokštame. Nebūkime išnaudojamos, o pačios išnaudokime". „Grožis - tik priemonė pasiekti tikslą. Aš noriu valdyti pasaulį. Marilyn Monroe buvo auka, o aš - ne". Postmoderniai visuomenei būdingas ciniškas manipuliavimas nuostabiais dalykais, suteiktais mums Dievo - mūsų seksualumu, grožiu, jėga, gabumais arba intelektu. Mes išnaudojame tai, kad pasiektume savo individualistinius tikslus. Madonna susilaukė didžiulio neigiamo spaudimo dėl būdų, kaip ji naudojosi žmonėmis, tačiau ji viso to atsikrato - jos karjera yra viskas. Santykiai su kitais yra tik kažkoks priedas prie šios nežmoniškos savirealizacijos aistros. Ir feministės ją dabar mėgsta; ji yra galinga moteris.

Penkta, be individualizmo, dar galime pastebėti Madonnos aistras (manijas), - tai mūsų kultūroje esamų aistrų atspindys. Jos fizinė aistra iš dalies atskleidžia jos įvaizdžio kryptį, kadangi įvaizdis susijęs su išore. Daugeliu atvejų ji yra labai gražus pavyzdys: nevartoja narkotikų, niekada negeria alkoholio, kasdien bėga penkias mylias, ypač daug dirba, rūpestingai laikosi dietos. Iš tiesų ją apėmęs noras išlikti geros formos. Kai ji kūrė knygą „Seksas", palaukė, kol jos kūnas bus kaip tik toks, kad galėtų panaudoti save kaip modelį. Tai vėl atspindi mūsų kultūrą. Mes - fizine prasme apsėsta kultūra. Pagalvokite apie nuolatinį susirūpinimą kūno formomis, dieta, aerobika ir t. t. Visa tai yra sureikšminama, nes žmones mūsų kultūroje yra apsėdęs fizinis įvaizdis.

Madonna turi ir seksualumo maniją. Ji sako: „Viskas pasaulyje sukasi tik apie seksualinį potraukį ir seksualinę jėgą". Seksas yra priemonė valdyti, o valdymas yra priemonė realizuoti save. Tai begėdiškas požiūris į seksualinę aistrą, tam tikros rūšies nuosmukis. Tai nėra užmaskuota, bet begėdiškai nagrinėjama ir naudojama. Kai kalbama apie seksą, vienintelė riba jai yra - „prievarta yra neteisinga" ir „naudokitės prezervatyvais". Kitais atvejais absoliučiai viskas galima. Tai buvo nuolatinė jos muzikos, filmų ir viso kito tema. Ir vėl - tai efektyviai perteikia mūsų kultūrą.

7-ajame dešimtmetyje vyko seksualinė revoliucija. Mes nutraukėme viktoriškojo jautrumo grandines ir tapome sąžiningi bei atviri sau. Mes manėme, kad jeigu vieną kartą viskas atsidarė, visi turėtume būti patenkinti savo seksualumu, ir viskas turėtų pasidaryti kasdieniška ir natūralu. Tokia buvo svajonė. Bet kas įvyko iš tikrųjų? JAV pornografijos pramonė yra milijardų dolerių industrija, kurios metinė apyvarta didesnė nei visų Amerikos automobilių gamyklų kartu sudėjus. Sekso vaizdajuosčių nuomos pelnas viršija visų kitų videofilmų pelną. Mūsų seksualumas nebuvo „normalizuotas". Mes tapome dar labiau jo persekiojami. Tariamoji laisvė privedė prie smukdančios priklausomybės.

Šeštas ir paskutinis klausimas, į kurį pažvelgsime, yra bene sunkiausiai pastebimas, - tai kaltės klausimas. Madonnai aiškiai būdinga kažkas, kas primena religinę aistrą. Visoje savo muzikoje ir kitoje veikloje ji nuolatos sugrįžta prie tam tikrų religinių temų. Ji yra pasakiusi: „Mano katalikiškas auklėjimas turbūt yra visko, ką aš darau, pagrindas". „Jei jūs jau esate katalikas, tai jūs visuomet katalikas kaltės ir sąžinės graužimo jausmų prasme, nesvarbu, ar jūs nusidėjote, ar ne. Kartais mane kankina kaltės jausmas..." Manau, kad mes esame kultūra, kankinama kaltės jausmo. Ne ta prasme, kad mums nepavyko gyventi pagal Dievo normas, bet greičiau todėl, kad mums nepavyko gyventi pagal savo pačių normas. Nesvarbu, kaip sunkiai dirbome, nesvarbu, kaip atidžiai kontroliavome savo įvaizdžius, kuriais gyvename ir kurie suteikia mums prasmę, mes jaučiame ir žinome, kad pralaimėjome, mes negyvenome taip, kaip patys šito tikėjomės. Ir Madonna akivaizdžiai yra valdoma šios kaltės: „Jūs visada stengiatės būti geri".

Kas sieja visus šiuos pastebėjimus apie Madonną su mūsų kultūra? Aš manau, kad pirmiausiai tai postmodernizmo ideologija. Atsisakę absoliučios tiesos ir vieno pasakojimo prasmės, kuris suteikia reikšmę visam gyvenimui, mes pasimetėme, kaip kažkas tai apibūdino, „žaismingame neapibrėžtume". Tai neapibrėžiama ta prasme, kad niekas iš tikrųjų nežino Tiesos, kiekvienas paklūsta gyventi jo arba jos nuosavo įvaizdžio subkultūroje, bet tai vis dėlto lieka žaidimas. Tačiau koks baisus ir beviltiškas tas žaismingumas, koks juokas tuštybės veide. Vienas kritikas teisingai pavadino tai „besišypsančiu nihilizmu". Čia Madonna aiškiai tarnauja kaip postmodernizmo ikona. Martinas Amisas pasakė, kad ji tikriausiai yra pats postmoderniausias pasaulio žmogus.

Antras dalykas, susiejantis visus šiuos komentarus, yra paauglystės psichologija. Tarkime, kad visus šiuos bruožus mes visi suvokiame kaip paauglystės dalį. Maištas - skinatės kelią santykiuose su tėvais ir autoritetu. Linksmybių vaikymasis - greitas pasitenkinimas. Nepastovumas ir įsipareigojimo stoka. Idealizmas. Tai nėra neigiami dalykai, jie nėra neteisingi, ir paauglystė nėra tokia. Aš nesakau, kad būti jaunatviškam yra netinkama, tačiau tikslas juk visada buvo judėti nuo paauglystės į brandą, ar ne? O Madonnos asmenyje aptinkame žmogų, kuris daugeliu atvejų tebegyvena paauglystėje, nesugeba iš jos išeiti į brandą - maištaujanti, tebetvarkanti savo santykius su tėvais, patekusi į spąstus ieškodama nuolatinių linksmybių ir skubaus pasitenkinimo, nepastovi ir stokojanti įsipareigojimo, įkliuvusi į naivų idealizmą, nes laiko save seksualine revoliucioniere, keičiančia pasaulį. Apmaudu, bet mūsų kultūra seka tai.

Mūsų kultūros nebrandumas nėra susijęs vien tik su paaugliška jėga. Žmonės neauga todėl, kad jie neturi kur augti. Jie neturi tikro įvaizdžio, koks yra suaugęs žmogus. Jie neturi vienintelio tiesos įvaizdžio, visa apimančios tiesos, kurios pagrindu galėtų augti. Todėl jie pasilieka žaidimuose, įsivaizduojamuose įvaizdžių žaidimuose, kuriuos žaidžia vaikai. Dabar nėra to ypatingo įvaizdžio, kaip augti. Nėra ypatingos tikrovės, kuri galėtų pateikti mums planą, kaip išgyventi šio maištingo periodo metu, kaip susitvarkyti su nepastovumu, o tada įsipareigoti jai. Tai ir yra augimas, brendimas: pareiga kam nors, gyvenimo modeliui, santykiams, atsakomybei, Tiesai. Tačiau kaip tai galėtume padaryti postmodernioje tikrovėje? Mes visi liekame vaikais, žaidžiančiais įvairius žaidimus.

Be abejo, Kristuje mes turime įvaizdį, kuriame galime augti. Krikščionybė pateikia tiesą, kuri yra absoliuti ir nekintanti. Tai ne mūsų įvaizdis, tai tikrovė, kuri mus augina ir daro tikrais žmonėmis. Žinoma, visada bus kokių nors įvaizdžių, kuriais galime pasidžiaugti. Mes žiūrime filmus ir sprendžiame galvosūkius, einame į teatrą ir skaitome gerą literatūrą. Nieko blogo čia nėra. Bet kai tai tėra tik įvaizdis ir nėra tikrovės, tada esame pražuvę ir tušti.

Tačiau mes galime pataisyti tikrovę, tikrovę, kuri grindžiama Dievo egzistavimo tiesa, Jo Žodžiu mums, Kristaus Asmeniu... Šie dalykai gali palaikyti mus, suteikti tikrumą šiam gyvenimui. Išsilaisvinimas iš šios įvaizdžių kultūros beprasmybės ir tuštybės - tai, ką norime pasiūlyti savo draugams nekrikščionims ir tai, kuo patys norime gyventi.

Jock McGregor užaugo Pietų Afrikoje, baigė teologijos studijas Kanadoje, dirba „L’Abri" bendrijoje JAV
http://www.prizme.lt/

Komentarai