Netobulas kovas arba kaip gyventi šia diena

1901-12-13 / Ne(tobula) namų šeimininkė

Kai prasideda naujieji ar baigiasi senieji metai, kai kurie žmonės nusibrėžia tikslus būsimiems metams. Aš nesu išimtis. Niekam apie tai nepasakoju, nerašau sąrašų. Tai neįvyksta kažkokiu konkrečiu metu – kai laikrodis muša dvylika ar kai šaudo pirmieji naujametiniai saliutai ir petardos. Tiesiog tuo laikotarpiu, kai vieni metai tampa kitais, pabandau susidėlioti prioritetus artimiausiai ateičiai. Išsirenku kažką svarbaus, kam skirsiu dėmesį pirmiausia. Sutikdama 2011-uosius metus sau tyliai pasižadėjau – gyvensiu šia diena! Kas bebūtų, bet gyvensiu!!!

Jau sausio pirmą ar antrą dieną važiuodama namo iš draugų kurpiau planus, kaip mano kasdienybė turėtų būti didelė šventė man ir aplinkiniams. Pirmiausia „pradžiuginau“ savo vyrą idėja, kad kuo greičiausiai turime su vaikais savaitgaliui važiuoti į Druskininkus. Vyras nelabai nudžiugo… Bet jis ramus ir kantrus žmogus, perdaug nesiginčijo, tik pasamprotavo, kad gal geriau būtų važiuoti kai bus šiek tiek šilčiau, kad vaikams būtų saugiau po vandens procedūrų išeiti į lauką, kad galėtume dar ir pasivaikščioti. Žodžiu, kad dar tik pati pati metų pradžia ir gal spėsime šiek tiek vėliau? Tarkim, kovą? Man nepatiko ši mintis!!! Bet susiklosčius aplinkybėms, kurios buvo palankios mano vyro idėjai, piktas „kurmis“ (t.y. aš) ėmėsi kantriai laukti kovo, bandydamas visomis jėgomis įgyvendinti savo lozungą – gyventi šia diena…

NETOBULAS KOVAS ARBA KAIP GYVENTI ŠIA DIENA :) 


Kovas prasidėjo linksmai. Iš pradžių jis labai atitiko mano visus planus ir lūkesčius. Nereikėjo stengtis negalvoti apie tai, kas bus rytoj. Kiekvienai dienai pakako ir rūpesčių, ir linksmybių. Dėl visų vyresniojo sūnaus ligų ir atostogų paaiškėjo, kad vasario mėnesį į mokyklą buvo eita… vieną dieną. Taigi nuo pačios kovo pradžios sūnus namuose turėjo padaryti, kas praleista. Dar šiek tiek atsilikta ir su violončelės pamokomis. Reikėjo ir čia pasivyti.
Aš pati stengiausi neatsilikti – kviečiausi dienomis drauges į svečius, vakarais – šeimos draugus su mažais vaikais, ėjau į teatrą, į koncertą, į svečius, su vaikais į lauką… O kad jau esu namų šeimininkė, ėmiausi dar ir to, kas tiesiog privaloma šiuolaikinei namų šeimininkei. Pirmiausia, išsitraukiau savo prieš dešimtmetį pradėtą megzti mezginį. Atradau šį naują malonumą, kurį jau seniai buvau pamiršusi. Reikėjo kokius dvejus metelius pabūti namuose, kol pagaliau „subrendau“ mezgimui.
O kas dar privaloma šiuolaikinei namų šeimininkei? Tai, ko anų laikų namų šeimininkės nedarė, bet dabartiniais laikais tai labai madinga ir tiesiog privaloma. :) Dekupažas! Jei atvirai – nesu šios meno srities gerbėja ir visai nesu naginga (kas nelabai pridera uoliai namų šeimininkei). Deja, taip jau yra. Bet turiu namie gėlių... Gėles kartas nuo karto reikia persodinti. O kai jau reikia jas sodinti, tada
vėlu galvoti, kur gauti kokį nors ypatingą vazoną, kokio niekas neturi. Ir išvis nėra laiko ilgai ieškoti tinkamų vazonų, reikia sodinti į tokius, kokius turi. Esu kelias dideles gėles persodinusi į didelius ir man nepatinkančius vazonus. Jie labai krenta į akis, bet gėlė – gyvas daiktas ir nemėgsta laukti. Todėl, kai prasidėjus šiam pavasariui draugė pasiūlė ateiti į dekupažo vakarėlį, supratau, kad tai gera proga nušauti iškart du zuikius – vieną kartą gyvenime išbandyti su kuo tas dekupažas valgomas ir skubos tvarka gauti vazoną, kokio niekas neturi. Į jį iš dviejų mažų vazonėlių galėsiu persodinti du peraugusius kaktusus, jau linkstančius žemyn kaip vijoklius. Į vakarėlį, kur merginos tvarkingai gražino apyrankes, dėžutes ir neatkimštus šampano butelius, atsitempiau didžiulę puodynę... Ačiū draugei, kuri šiaip taip baigė teplioti tą mano vazoną. Sunku pasakyti, kada jis buvo gražesnis – ar iki, ar po mano prisilietimo. Tačiau esu patenkinta savo pastangomis, bent dėl to, kad esu teigiamai įvertinta sūnaus, kuris pagaliau pamatė mamą, kaip daugelis normalių mamyčių, užsiimančią tokiu moterišku darbu. Turbūt jam vieninteliam rezultatas atrodo stebuklingai gražus. :) Juk mama darė!
Labai norėčiau pasigirti ir kitais darbeliais, kuriais užsiima namų šeimininkės – kad vėliau vilną, vėriau iš karoliukų papuošalus ar bent kepiau duoną. Deja... Nei vėliau, nei vėriau... O duoną mūsų namuose pradėjo kepti vyras. :) Tada supratau, koks vykęs pavadinimas duonai – ji yra duona kasdieninė. Kai valgai dar šiltą, ką tik iškeptą naminę duonelę, taip gerai supranti, kokia nuostabi akimirka gali slypėti tokiame paprastame ir, atrodytų, kasdieniškame rituale – duonos riekėje... Kaip gera tą akimirką, kai kandi didelį kąsnį šiltos, skanios kasdieninės duonutės. Gera ir „skanu“ būti čia ir dabar...
Tačiau net tą akimirką ir visomis kitomis, gyvendama ir mėgaudamasi „šia diena“ ir net „šia akimirka“, širdies gilumoje vis vien laukiau. Laukiau, kada pagaliau atsitiks tas mėnesio įvykis! Laukiau, kada pagaliau visa šeima patrauksime į išsvajotus Druskininkus. Atrodo, lyg ruošiausi važiuoti ne į Druskininkus savaitgaliui, o į kokį užsienio kurortą mėnesiui. :) Viskas klostėsi puikiai. Išaušo
lemtinga diena ir... abiems mano vaikams pakilo temperatūra. Pusę dienos sėdėjau baisiai nelaiminga. Ne todėl, kad vaikai susirgo, o todėl, kad susirgo būtent dabar – viešbutis ir procedūros užsakytos, daiktai sukrauti, ką čia ir kalbėti, net buvau apsirengusi eiti pro duris. Vakarop jau džiaugiausi... Ir vėl, – ne todėl, kad vaikai susirgo, jau džiaugiausi, kad niekur nevažiavome, nes vaikams temperatūra kilo ir galvoje sukosi tik viena mintis – kaip gerai, kad laiku pastebėjome. Suėmiau save į rankas. Maniau, kad žinau, kas manęs laukia ateinančią savaitę su dviem sergančiais vaikais, kai vyras išeis į darbą ir neturėsiu jokios pagalbos. Bet nežinojau, kad po dienos susirgsiu pati ir savaitę su dviem sergančiais vaikais turėsiu tvarkytis turėdama labai aukštą temperatūrą...
Dabar vaikai beveik sveiki, pati nebesergu. Mezgu savo dešimtmečio mezginį, vienas sūnus skaito, kitas burzgina aplinkui savo mašinytes, vyras kepa duoną. :) Kokia aš laiminga, kaip ramu ir kaip nenoriu nieko galvoti ir planuoti, kas bus rytoj. Gyvenu... Šia diena... Čia ir dabar. :)

Komentarai

Į viršų Į viršų
error: Wayfinder class not found