Stambulo konvencijos įsigaliojimas įteisintų transseksualizmą

2015-12-29 / G.Vaitoška

Kad Stambulo konvencijos įsigaliojimas neįteisintų transseksualizmo mėgina įrodyti Seimo narė Giedrė Purvaneckienė straipsnyje „Ne tik apie Konvenciją“. Autorė rašo, jog konvencija siekia tik uždrausti smurtą prieš moteris, o terminas „gender“ (lietuviškai verčiamas kaip „socialinė lytis“) „reiškia socialiai susiformavusius vaidmenis, elgseną, veiklas ir bruožus, kuriuos tam tikra visuomenė priskiria kaip tinkamus moterims ir vyrams“. Aiškiai matome, kad Konvencijoje „gender“ taikomas tik moterims ir vyrams, o kažkokie piktavalių kliedesiai apie 5 lytis yra gryniausia nesąmonė.”

Tačiau priėmus Stambulo konvenciją, viena iš Tarptautinės Lesbiečių ir gėjų asociacijos (ILGA) vadovių Linda Freimane rašė: „ILGA Europos skyrius šiltai sveikina konvenciją ir pripažinimą, kad lesbietės, biseksualios ir transmoterys yra ypač pažeidžIamos ir reikalingos specialių apsaugos priemonių“. Ar labai Lietuvoje skriaudžiamos „transmoterys“, sunku pasakyti, tačiau konvencija 4.3 punkte uždraudžia diskriminuoti dėl „lytinės tapatybės“. Gi „lytinė tapatybė“, kaip aiškina Europos Tarybos parlamentinės asamblėjos dokumentai yra „kiekvieno asmens giliai jaučiamas „socialinės lyties“ („gender“) išgyvenimas, kuris gali sutapti arba nesutapti su nuo gimimo priskirta lytimi, savo kūno suvokimu, kuris gali apimti kūniškos išvaizdos arba funkcijų pakeitimą medicininėmis, chirurginėmis ar kitokioms priemonėmis (...)“. Taigi terminas socialinė lytis – „gender“ – nėra taikomas tik vyrams ar moterims, bet ir transseksualams, kurie yra vyrai, tapę „moterimis“, moterys, tapusios „vyrais“, bei kitokias lytines tapatybes prisėmę asmenys („trečios lyties“,„neutralai“,„androginai“,„lytiniai keistuoliai”“( „queer“) ir pan.)

Daugybė Europos Tarybos dokumentų – tarkime, kad ir ką tik birželio 26 d. svarstyta rezoliucija – nagrinėja diskriminaciją „dėl seksualinės orientacijos ir lytinės tapatybės“: būtent, lesbiečių, gėjų ir biseksualų (seksualinės orientacijos) ir transseksualų (lytinė tapatybė) teisių pažeidimo. Nediskriminacija dėl lytinės tapatybės be kitų dalykų reiškia ir leidimą išsioperuoti lytinius organus arba, jei kas taip savęs žaloti nenori, pasikeisti dokumentus į priešingos (arba „trečios“) lyties ir be operacijos (kaip matoma iš Europos Tarybos ministrų komiteto 2010 kovo 23 d. rekomendacijos 20 paragrafo). Tad gerb. G. Purvaneckienė, taip interpretuodama terminą „socialinė lytis“ („gender“), klysta.

Ar nereikėtų mums tuo tam tikra prasme džiaugtis? Juk jei teiginius, kad konvencija siekia įteisinti keletą ar keliolika lyčių parlamentarė vadina „kliedesiais“ ir „gryniausia nesąmone“, toks aštrus išraiškos stilius leidžia galvoti, jog G. Purvaneckienei daugelio lyčių įvedinėjimas Lietuvoje yra nepriimtinas! Ji pasisako tik už nesustabarėjusius vyriškumo ir moteriškumo variantus – apie ką svajoja bet kuris psichinės sveikatos specialistas. Ačiū Dievui – ar bent sveikam protui – kad Seimo narė piktinasi tokiomis „nesąmonėmis“ ir ta prasme jos požiūris, regis, sutampa su daugelio Lietuvos piliečių nuomone.

Tačiau, jeigu gerb. G. Purvaneckienė ir turi tokią sveiką nuojautą, labai džiaugtis tuo netenka. Reikalingas ir racionalus lytinės tapatybės klausimo vertinimas. Jokiu būdu nesakau, kad žmonės, pritariantys kieno nors norams pasikeisti lytį, yra neprotingi ir vadovaujasi vien emocijomis. Tiesiog apie šį dalyką jie turi per mažai informacijos. Tada atrodo, jog suteikus žmogui galimybę išsioperuoti ar pasivadinti tuo, kuo jis nėra, jam palengvės ir mūsų elgesys bus humaniškas.

Tačiau praktika rodo ką kita. Štai 2011 m. publikuotame danų C. Dhejne, P. Lichtensteino ir kt. tyrime skelbiama, jog tarp chirurgiškai pasikeitusių lytį asmenų (tirti 324 tokie asmenys) savižudybių buvo 19,1 karto daugiau nei kontrolinėje grupėje, šie pacientai 2,8 karto dažniau buvo gydomi psichiatriniuose skyriuose, taip pat 2,8 karto dažnesni buvo mirties dėl bet kokių priežasčių atvejai. Ar galima šiuos faktus „atremti“ įprastu argumentu, kad šių žmonių kančia susijusi su tuo, kad visuomenė nepriima jų keistumo? Tyrimas darytas Švedijoje – šalyje, kurioje visokiausios „įvairovės“ vargu ar ką stebina.

Apie tai, kodėl „pasikeitę“ lytį žmonės ir toliau kenčia, galima būtų pasakyti daug. Apsiribosime tik svarbiausia problemos dimencija: savęs kaip vyro ar moters (vaikystėje kaip berniuko ar mergaitės) nepriėmimas yra savęs nepriėmimo apskirtai forma. Savęs kaip asmens nepriėmimas vystosi jau per pirmuosius kūdikio ryšio su motina 12 mėnesių – paprastai dėl to, kad mama kenčia nuo depresijos, nerimo, didelių santuokos problemų ir pan. Toks savęs nepriėmimas yra psichologinė realybė, kurios negalima pakeisti vienaip ar kitaip modifikuojant kūną. Tokia yra daugelio transseksualumą tiriančių mokslininkų nuomonė (garsiame „Archives of Sexual Behavior“ žurnalo 2008 m. balandžio numeryje ją reziumuoja Anne Lawrence). Klausimą gerai suprasti padeda ir naujausi neurobiologiniai tyrimai: pastaraisiais dešimtmečiais neginčijamai įrodyta, jog nuo septintos nėštumo savaitės mergaičių ir berniukų smegenys vystosi skirtingomis kryptimis; pakeitus kūną, smegenų struktūros išlieka nepakitusios, todėl šie žmonės toliau dažnai kenčia didelį vidinį diskomfortą.

Tad nuo lyties tapatybės sutrikimo kenčiantiems žmonėms tikrai nepadėsime nei drastiškomis chirurginėmis operacijomis, nei toliau pritardami jų puoselėjamai iliuzijai, jog vidinį skausmą išspręs tapimas kitos lyties žmogumi. Nenorėčiau daryti per daug plačių išvadų, tačiau susidaro įspūdis, kad ir Europos Tarybos bei kitų tarptautinių institucijų pareigūnai paklūsta labai karštiems transseksualių asmenų norams savo kentėjimą sumažinti keičiant lytį, dėl to priima atitinkamus sprendimus ir siekia uždrausti kitą nuomonę.

Neretai klaidina ir teiginys, jog transseksualai yra „tarpinės lyties“ žmonės („intersex“). Pastarieji asmenys dėl apsigimimo turi kūnišką seksualinio vystymosi sutrikimą – t.y. jų lyties vidiniai ir išoriniai organai gali turėti tiek vyriškų, tiek moteriškų elementų. (pvz. įvairių laipsnių nejautrumo adrogenams, gonadų disgenezės ir kt. sindromai). Tokie apsigimimai yra reti, ir jų atveju medikai ir tėvai, gimus kūdikiui, turi spręsti, kuriai lyčiai vaikas priklauso (vertinama genetiniai, endokrininiai, struktūriniai ir kt. sutrikimo aspektai). Tačiau transseksualumo – lytinės tapatybės sutrikimo – atvejais jokie kūniški sutrikimai nestebimi; tūkstančiai lytį norinčių pakeisti žmonių kūniškai yra visiškai sveiki. Susiduriame su psichologiniu kentėjimu, kylančiu, kaip sakėme aukščiau, iš giluminio, jau kūdikystėje atsiradusio savęs nepriėmimo. Transseksualumas ir interseksualumas yra skirtingos būklės.

 Kad dėl transseksualumo kenčiančių asmenų noras pakeisti lytį yra labai karštas ir įtikinantis, rodo ir tai, kad jį patenkinti sutinka ir kai kurie medikai. Tiesa, nemažai lyties keitimo klinikų, paaiškėjus su šia procedūra susijusioms komplikacijoms, užsidarė, chirurgams supratus, jog sutrikimas nepriklauso chirurgijos sričiai. Tačiau Hipokrato priesaikos kvietimas Noli nocere! – pirma nežalok! - dažnai buvo apeinamas.

Tad jei mes Lietuvoje nepasiduosime emociniam šių žmonių kentėjimo vertinimui, padėsime ne tik savo piliečiams, bet ir parodysime gerą tikros atjautos pavyzdį kitoms šalims. Kaip rodo žymiausių šios problemos specialistų kanadiečių Kennetho J. Zucker bei Susanos J. Bradley patirtis, ypatingai vaikystėje lyties tapatybės sutrikimas gali būti sėkmingai gydomas psichologų bei psichoterapeutų.

Straipsnis publikuojamas gavus autoriaus sutikimą

Komentarai

Į viršų Į viršų
error: Wayfinder class not found