Pagundymo veidas

1901-12-13 / Jūratė Kapačinskienė

Kasdien susiduriame su daugybe smulkmenų, dažnai net nesusimąstome, kad šios smulkmenos lemia mūsų gyvenimo sėkmę arba griūtį. Kasdienybė užverčia mūsų protus įvairiausia informacija: pamatome, pamąstome, pamedituojame vienu ar kitu klausimu, pasimėgaujame vienu ar kitu vaizdu  ir – žiūrėk, jau viena ir kita sėkla širdyje pasėta. O ką ji išaugins, tai ir turėsime savo širdyse, arba, tokia ir bus mūsų širdis. Rašydama „širdis“ kalbu ne tik apie jausmus, bet ir dvasią, atnaujintą protą, sąmonę – vidinius syvus, lemiančius žmogaus pasirinkimą bei tuo parodančius asmenybės brandos lygį. Tik, deja, mūsų pasirinkimai neapsiriboja tik mumis. Jie siekia mūsų sutuoktinį, vaikus, šeimas, artimuosius, visuomenę, valstybę.

Apie Dievo žodžio bei asmeninės maldos svarbą kasdieniame gyvenime kalbama ir parašyta daug, tačiau tą svarbą sunku suvokti, kol nematome dvasinės realybės. Juk pasaulis neatrodo toks baisus ir pragaištingas, kai žvelgiame kūniškomis akimis (paviršutiniškai): gražūs žmonės, vyrai, moterys, puikūs automobiliai, namai, prabanga – visa tai traukte traukia mūsų dėmesį, mintis, o vėliau laiką bei pastangas, kryptingai pradedame intensyviai to siekti. Kas nors paklaus, o kas čia blogo? Blogo nieko, jei tai nepradeda mūsų pavergti ir valdyti, tik, deja, šito patys jau nesugebame matyti ir kontroliuoti... O rezultatas – nerimas, baimė, neištikimybė, skyrybos, palikti vaikai, skurdas, neviltis...

Puikiai žlugdantį „smulkių“ pagundymų veidą iliustruoja naujas Holivudo filmas – „Juodosios raganos metai“ (angl. „Season of The Witch“ 2010 m.). Filmo režisierius puikiai perteikia dvasinę realybę, tai, ko kūniškomis akimis patys matyti negalime. O štai Holivudas ekranizavo J. Trumpai noriu pasidalinti savo pamąstymais.

Tamsieji viduramžiai, to meto „tikinčiųjų“ daug daroma Dievo vardu (žiauriai užkariaujamos naujos tautos siekiant netikinčius paversti krikščionimis), tik paties Dievo ten nėra..., ir žmonės tai suvokia, tačiau ir toliau kariauja, nes juk reikia stengtis, kad tau nuodėmes atleistų. Daug kūniškų pastangų „dievo karalystę“ pastatyti žemėje, o čia dar kaip tyčia – maras. Masiškai nyksta kaimai, miestai. Pastangos ligą sustabdyti bergždžios. Bet tuo šėtono darbai dar nesibaigia: jis pasirodo „angelo“ pavidalu – nekalta simpatiška mergina, su kuria nori susidoroti „pikti“ bažnyčios tarnai. Koks vyras nestotų jos pusėn ginti? (Oi, vyrai vyrai, jei žinotumėte, kad už tokių „nekaltų ir gražių mergelių“ stovi pats šėtonas ir laukia jūsų sielų, bėgtumėte net neatsigręždami Viešpaties ieškoti!) Tačiau nenuvertinkite šėtono, jis siekia kur kas daugiau, nei pražudyti vyrus ar moteris; jo tikslas – sunaikinti paskutiniąją šventąją knygą, nurodančią žmogui, kaip sunaikinti blogį ir patį šėtoną (aliuzija į bibliją). Reziumė – jei neliks Šventojo rašto, žmogus be Dievo žodžio taps silpnas ir visiškai pažeidžiamas. Tuomet piktasis karaliaus ir jam nereikės „angeliško“ veido, filmo pabaigoje šėtonas pasirodo visame savo „šlovingame grožyje“, toks, koks buvo ir yra šiandien, jei tik atmerkiame vidines-dvasines akis.

Rekomenduoju pasižiūrėti šį filmą, kiek prablaivo mūsų „užsisvajojusį“ protą J. Nuoširdžiai linkiu neapleisti Dievo žodžio, asmeninės bei šeimyninės maldos, atviro bendravimo su savo artimu bei bažnyčios lankymo. Tai vienintelis kelias išlikti blaiviems ir sveikiems protu, kūnu bei dvasia.

Komentarai