Savo dukroms esu ir mama, ir tėtis
1901-12-13 / Edita Urbel
„Mamyte, aš tave myliu!“ – dažnai man sako mažoji dukrytė. Kam ji daugiau galėtų ištarti šiuos žodžius, jei ne man, savo mamai? Tačiau jeigu tą dieną, kai sužinojau, jog laukiuosi, būtų nugalėjusios aplinkybės, ar išgirsčiau šiuos žodžius? Tądien aplinkybės kalbėjo be perstojo: „Kur ir už ką gyvensi? Prarasi darbą! Būsi niekam nereikalinga! Šis vaikas nesantuokinis!“ Ir tai buvo tiesa. Aš neturėjau vyro, neturėjau, kur gyventi, praradau darbą, kai kurie žmonės su manimi net nesisveikino. Mane persekiojo gėda, liūdesys ir baimė. Tačiau vos pamačiusi savo ką tik dideliais skruostukais gimusią mergytę, kuri svėrė daugiau nei keturis kilogramus, pamilau ją visam gyvenimui. Šiandien džiaugiuosi, kad pasirinkau ją gimdyti.
Jaučiausi tikra mama, nes turėjau jau du vaikus. Po pusantrų metų turėjau ir nuosavą butą ir galėjau dirbti namuose kirpėja. Iš savo amato ir gyvenau. Be to, pradėjau mokytis. Įsitikinau, kad mano gyvenimas nepriklauso nuo aplinkybių, o tik nuo Dievo. Dažnai mes pripažįstame, kad gyvybė ateina iš Dievo, tačiau neigiame, kad Jis gali ją ir išlaikyti. Juk ir viena, ir kita yra Jo rankose.
Šiandien viena auginu dvi dukrytes – dvi nuostabias gėlytes iš Dievo sodo. Vyresniajai jau beveik penkiolika, o mažutei – penkeri. Visą gyvenimą svajojau apie gražią, draugišką šeimą, tačiau antroji dukrelė gimė nesantuokoje...
Prarastos laimės beieškant
Būdama 23-ejų, turėjau vyrą ir ką tik gimusį kūdikį. Gimdymas buvo komplikuotas, abi su dukra atsidūrėme prie mirties slenksčio. Tačiau iš Dievo malonės išgyvenome. Buvau labai laiminga, nes po metų gydymosi dėl nevaisingumo pagaliau išsipildė mano svajonė – susilaukiau vaikelio. Po pusmečio pajutau, kad vėl užsimezgė nauja gyvybė, tačiau jos niekas nelaukė... Tuo metu gyvenome pas gimines, neturėjome nuosavo būsto. Ėmė gąsdinti aplinkybės, kurių nesugebėjau nugalėti: giminės paprašė išsikraustyti, turėjome nuomotis butą; vyras kalbėjo, jog dar ne laikas gimti antram vaikui; gydytojai kategoriškai uždraudė gimdyti, aiškindami, kad praėjo nedaug laiko po Cezario pjūvio. Buvau pasimetusi. Juk taip svajojau apie vaikus, kai gydžiausi nuo nevaisingumo. O dabar turėjau nužudyti tą, kurio tiek laiko laukiau! Neturėjau į ką atsiremti, nepažinojau Dievo, klaidžiojau didžiulėje tamsoje. Savo svajonę nužudžiau... Neišsaugojome ir savo santuokos – po metų išsiskyrėme. Ausyse iki šiol skamba graudus dukrytės verksmas, kai jos tėtis apsisuko ir išėjo pro duris visam laikui.
Vėliau ištisus metus ieškojau savo prarastos laimės. Tiesą sakant, bandžiau ją sulipdyti savo rankomis. Galvojau, kad radusi kitą vyrą galėsiu vėl būti laiminga, kad jis sugebės būti geras tėtis mano dukrai. Tačiau jai nereikėjo kito – jai reikėjo savojo. Buvęs vyras tuo metu su mumis nebendravo, nemokėjo ir alimentų.
Kaip šiandien prisimenu tą dieną, kai darželyje vyko dukros išleistuvių šventė. Vaikai vaidino, deklamavo eilėraščius, dainavo. Renginio pabaigoje auklėtoja paprašė visas mamytes išeiti šokti paskutinį šokį su savo sūnumis, o tėčius – su dukromis. Dukra sėdėjo šalia manęs, o mano širdis plyšo iš skausmo: be galo troškau, kad mano vaikas turėtų tą šventą ryšį su tėčiu. Širdies šauksmas pasiekė Dangų: „Kodėl mano dukra, turėdama gyvą tėvą, negali džiaugtis juo, o jis ja? Kodėl? Kas tam trukdo?“ Kaip aš nustebau ir kartu apsidžiaugiau, kai po pusvalandžio į grupę įėjo mano buvęs vyras... Dvi mano artimos sielos vėl susitiko. Kokie jie buvo laimingi! Supratau, kad niekada kitas vyras negalės atstoti tėčio.
Dukra labai dažnai norėdavo susitikti su tėčiu, o man būdavo sunku jam paskambinti. Nuolat kartodavau buvusiam vyrui, kad jis reikalingas mergaitei, dažnai primindavau, kad labai jį myli, laukia, pasiilgsta. Aplinkiniai stebėdavosi, kam žeminuosi, prašau, skambinėju. Žinojau, kad darau tai vardan stiprios šeimos, nors ir negyvename kartu. Troškau, kad dukros širdelės nežeistų palikto vaiko skausmas ar jaustųsi nemylima. Šiandien jie pasiilgsta vienas kito, skambina vienas kitam. Dažnai mes, vienišos moterys, klystame savo pyktį ir skausmą išliedamos ant buvusio vyro, uždrausdamos jam bendrauti su vaiku ir sėdamos neapykantą vaikų širdyse...
Mažosios sesutės atėjimas
Kai dukrai suėjo 8-eri, ji vos ne kasdien ėmė prašyti sesutės. Graudindavosi, kaip būtų gerai turėti keleriais metais jaunesnę ar vyresnę sesę. Šie pasvarstymai primindavo man vaiką, kuriam neleidau gimti.
Kai man buvo 31-eri, ryžausi vėl kurti šeimą. Tuo metu sesuo, gyvenanti užsienyje, pakvietė mus su dukra sutikti Naujuosius metus. Išvykau pas ją atostogų ir ten susipažinau su užsieniečiu. Mane suviliojo jo gražus elgesys bei rožiniai ateities vaizdiniai. Grįžus į Lietuvą pasiskambindavome. Po mėnesio jis atvyko pas mane, kalbėjo apie gyvenimą kartu, bet vesti manęs neskubėjo. Kai pradėjome kartu gyventi, pamačiau tikrus jo charakterio bruožus, neigiamus įpročius. Negalėjau apsimesti, kad man viskas patinka, todėl paprašiau išvažiuoti, aiškindama, kad mums nepavyks sukurti bendro gyvenimo. Suparatau, kad tai ne tas žmogus, nes gyvenimą suvokiame skirtingai. Po ilgų pokalbių mes atsisveikinome – jis mane paliko.
Buvau vėl viena. Gal pasakysite, kad esu kvaila? Ir nesuklysite, nes tuomet apie save mąsčiau būtent taip: jis išvažiavo, bet mane paliko ne vieną – aš laukiausi. Jaučiausi išduota, apgauta, lyg būčiau įkliuvusi į paspęstus spąstus. Tiesiog neturėjau pastoti, juk saugojomės. Neturėjau, ir viskas... Klausiau savęs ir Dievo: „KODĖL?“ Juk su tuo žmogumi nutraukiau visus santykius. Ir kas dabar? Žinojau viena: aborto daryti negaliu. Taip pat žinojau, kad visi vaikai iš Dievo ir kad gyvybės negalime nusipirkti, užsisakyti arba... nužudyti. Atmintyje vis dar iškildavo ta tuštuma, kuri atsivėrė, kai prieš kelerius metus, spaudžiama aplinkybių, padariau abortą. Dabar mane slėgė ir didžiulė kaltė – niekaip negalėjau sau atleisti silpnybės, kad gyvenau susidėjusi. Atgailavau. Žinojau, kad Dievas man atleido, bet pati negalėjau su tuo susitaikyti. Tačiau negalėjau ir nieko pakeisti. Tik mano dukra buvo be galo laiminga – išsipildė jos svajonė. Po 9 mėnesių ji sulaukė sesutės.
Šiandien mažajai dukrytei penkeri. Nesenai ji susipažino su savo tėčiu ir yra be galo laiminga, kad jis pats geriausias ir gražiausias. Juk vaikai myli ne už nuopelnus. Jie tiesiog myli.
Didžiausias džiaugsmas – laikas, praleistas su dukromis
Nors mūsų šeimoje dažnai trūksta vyriškos rankos ir rūpesčio, nepailstame džiaugtis, kad esame kartu. Darželio šventėse, sutinkant Naujuosius metus, švenčiant gimtadienius, praleidžiant atostogas, šlovinant Dievą bažnyčioje – visada kartu. Taip pat visos drauge ir tvarkomės, gaminame valgį. Kartu sprendžiame, kaip ir ką rengtis, kaip kirptis, tariamės, ką pirksime, kaip paskirstyti uždirbtus pinigus. Kartu verkiame, džiaugiamės, žaidžiame. Mėgstu klausytis mergaičių įspūdžių, grįžus iš mokyklos ir darželio.
Tai mano pagalbininkės. Vyresnioji dukra, grįžusi iš mokyklos, prižiūrėdavo mažylę, kad aš galėčiau nors kiek pailsėti. Be to, turiu gerus draugus, tėvus bei brolį su seserimi, kurie man padeda. O svarbiausia – pažinau Dievą. Dėkoju Jam, jog Jis suteikė man galimybę būti su savo vaikais ir juos pažinti. Kartą paklausiau vyresniosios, ką ji atsimena iš vaikystės. Ogi tai, kaip valandų valandas rymodama prie lango laukdavo manęs. Tą akimirką man suspaudė širdį, bet nusprendžiau, jog dar ne vėlu viską pakeisti. Puikiai suprantu, jog norėdama artimiau pažinti savo mergaites turiu skirti joms ne porą valandų per dieną ar dvi dienas per savaitę. Juk mes, mamos, gimdome amžinybei asmenybę, turinčią savo charakterį, talentus ir svajones. Ar sugebėsime tai pamatyti, suprasti, atskleisti, jei būsime tik per išeigines? Ar laimėsiu savo vaiką amžinybei ir sau? Nes vaikus galime auginti, maitinti, rengti, bet nepažindamos rizikuojame jų netekti.
Planuoju savo darbus ir laiką taip, kad kuo daugiau galėčiau su dukromis bendrauti. Stengiuosi būti atvira, todėl sulaukiu atvirumo ir iš jų. Man įdomu žinoti, ką mąsto mano paauglė. Įdomu, kodėl būtent taip, o ne kitaip ji pasielgė, ir mes apie tai kalbamės. Taip mes tampame draugėmis, atrandame gilų širdies ryšį. Dukra žino, kad visada jai patarsiu ir padėsiu.
Mano ir dukrų gyvenimas – tai paveikslas, kuriam pačios renkame spalvas ir jį tapome. Neužtenka pasakyti, kad blogai vartoti narkotikus, alkoholį, rūkyti. Neužtenka pasakyti, kad turi gerbti motiną, vyresniuosius, gerai mokytis. Ji nori žinoti kodėl. Ir jei aš neatsakysiu, tuomet atsakys kažkas kitas. Bet ar tai bus tiesa? Taip pat suprantu, jog negaliu kažko drausti arba reikalauti paklusnumo vien dėl to, jog esu mama. Negaliu piktnaudžiauti savo pranašumu ir padėtimi. Suteikdama paaiškinimą, argumentą, pavyzdį, bandau nutiesti tiltą nuo vieno širdies kranto į kitą.
Man nepatinka penkiolikamečių pasimatymai. Tačiau dukrai niekaip negalėjau paaiškinti kodėl. Jei šiuo klausimu neturiu, ką pasakyti, negaliu reikalauti paauglės paklusnumo. Todėl domėjausi, rinkau knygas šia tema, liudijimus, filmus, daug kalbėjomės. Ir tik tada ji sutiko, kad penkiolikmečių pasimatymai neturi ateities ir gali pridaryti žalos: nukenčia mokslai, o išsiskyrus skauda širdį.
Esu laiminga, nes galiu mylėti
Ir taip kasdien. Turiu būti ir mama, ir tėtis – kartais švelni, o kartais griežta. Tačiau viskas įmanoma, jei supranti, kad tau patikėtas didžiausias turtas. Laikas yra piktas: šiandien nešioji kūdikėlį ant rankų, dainuoji lopšines, o jau rytoj jam penkiolika. Šiandien jis tavęs klausia: „Kodėl?“ „Kas čia?“, o rytoj atrėžia: „Mama, tu nieko nesupranti!“ Dar šiandien mažoji dukrelė tavęs prašo pasekti pasaką, o rytoj tu prašysi jos pritildyti muziką. Ir tik šiandien, vos žengusi žingsnį, sako: „Aš pati“, o tu drebėdama stebi, kad neužsigautų. Tik šiandien ją, pavargusią, neši į penktą aukštą, tik šiandien ji prašo miegoti kartu ir visą naktį jos maža rankytė nepaleidžia tavo skruosto. Šios akimirkos niekada nepasikartos. Bet nuo jų priklauso mūsų ateitis.
Visada žinojau, kad šeima be tėvo – negerai. Jaučiausi nevisavertė. O kai dar kas nors imdavo gailėti vaikų, kokie jie vargšai be tėčio, jausdavausi kalta. Tačiau kitokios patirties neturėjau. Stengiausi daryti viską, ką galėjau: būti gera mama, statyti, o ne griauti dukrų ir jų tėčių santykius. Suprantu, kad negaliu dukroms suteikti „normalios“ šeimos – nes esu silpna ir netobula. Bet būtent šias spragas užpildo DIEVAS. „Nors mano tėvas ir motina paliktų mane, tačiau Viešpats mane priims“, – sako Jo žodis (Psalmė 27, 10). Kad ir kokia netobula būčiau, JIS vis tiek mane myli ir nepalieka – moko gyventi ir rūpinasi. Klystame visi, tik svarbu atgailauti ir eiti pirmyn.
Mano gyvenime daug klausimų: „KODĖL taip atsitiko?“ Ir kartu daug padėkos: „AČIŪ DIEVUI už tai, kas atsitiko“. Motina – tai vartai į amžinybę. Moterys turi Dievo duotą sugebėjimą teikti meilę ir gyvybę. Juk tik jos savo įsčiose pajunta pirmuosius vaiko judesius, patiria gimdymo skausmus, kurie virsta didele meile visam gyvenimui. Aš vis tiek esu laiminga. Tai supratau, kai pradėjau dėkoti Dievui už tai, ką turiu ir kuo esu.
Iš knygos "Motinystės paslaptys"