Tiltas tarp Dievo ir vaikų
1901-12-13 / Barry St. Clair
Turbūt visi šios kartos vaikai išgyvena tam tikrą atskirtį. Šeimos skiriasi, daug vaikų lieka vieniši, be suaugusiųjų priežiūros, bažnyčia taip pat nebeturi jiems įtakos dėl savo paviršutiniškumo ir atitolimo, o supanti kultūra tik ir rūpinasi, kaip atskirti juos nuo jų tėvų kartos vertybių, siūlydama nešvankius dainų tekstus, smurtinius vaizdo žaidimus, sekso ir paniekos Dievui persotintus filmus ir televizijos programas, vartotojiškumą ir dar daugiau.
Ką mes, tėvai, galime padaryti? Teisingai panaudodami įtaką, kurią galime daryti savo vaikų gyvenimui dėl turimų santykių su jais, mes galime būti tiltu, sujungsiančiu Dievą su jais ir juos su Dievu. Būti tokiu tiltu yra vienas pagrindinių mūsų, kaip tėvų, uždavinių ir mūsų vaikams augant jis tampa vis svarbesnis. Mes esame pašaukti būti jungtimi tarp Dievo ir savo vaikų.
78 Psalmėje Dievas atskleidžia paslaptį, kurią mes turime žinoti, kad atliktume tai, kam esame pašaukti: Klausykis, mano tauta, mano įstatymo. Išgirsk savo ausimis mano burnos žodžius! Atversiu burną palyginimais, atskleisiu senovės laikų paslaptis. Ką girdėjome ir sužinojome, ką mūsų tėvai pasakojo mums, neslėpsime nuo jų vaikų, pasakosime būsimai kartai apie Viešpaties šlovę, Jo galybę ir stebuklus, kuriuos Jis padarė. Jis davė liudijimą Jokūbe ir išleido įstatymą Izraelyje. Ką Jis įsakė mūsų tėvams, jie turi skelbti savo vaikams, kad ir būsimoji karta - ateityje gimsiantieji vaikai - žinotų ir skelbtų savo vaikams, kad jie pasitikėtų Dievu, nepamirštų Dievo darbų ir laikytųsi Jo įsakymų (Ps 78, 1-7).
Padėkite vaikams pajusti Dievo galią
Išgyvenimai yra vaikų gyvenimo „variklis". Jie sukiojasi aplink visą dieną, ieškodami ar kurdami nuotykius. Kai jie tikisi kitos, naujos ir pasitenkinimą suteiksiančios patirties, pakyla adrenalinas. Tad jei norime daryti įtaką paaugliams, turime įtraukti juos į išgyvenimus, kurie ištrauktų juos iš kasdienio gyvenimo rutinos.
Taip sparčiai bėgančiame jų gyvenime, kuris pilnas vaizdo žaidimų, interneto, sporto, dramos, muzikos ir t.t., bažnyčia, kuri atstovauja Dievui, dažnai atrodo nuobodi. Bet Dievas nėra nuobodus! Priešingai.
Dievą geriausiai apibūdintų žodžiai: dinamiškas, antgamtinis. Psalmės autorius ragina mus atrasti Dievo jėgos paslaptį ir perduoti ją ateities kartoms, kad ir jie patirtų Viešpaties šlovę, Jo galybę ir stebuklus, kuriuos Jis padarė.
Kaip vaikai gali atrasti šią paslaptį?
Paskutiniaisiais sūnaus studijų metais išvykome su juo į Floridą, kur turėjo vykti Prabudimo tarnavimas. Kokiam aukštosios mokyklos studentui tai patiktų?
Nuo 9 val. ryto iki 7 val. vakaro žmonės laukė, kad gautų vietą atsisėsti bažnyčioje. Tačiau prasidėjus tarnavimui niekas nesėdėjo savo vietose. Net keletą kartų reikėjo šaukti žmonėms balkone, kad šie nešokinėtų, nes buvo baugu, kad balkonas nenukristų. Garbindami mes taip energingai sportavome, kad visus išpylė prakaitas. Žmonės pasakojo, kaip Dievas pakeitė jų gyvenimą, buvo meldžiamasi už ligonius, ir dauguma jų pasveiko. Tarnavimas baigėsi malda, ne nuobodžia malda - žmonių grupės meldėsi už tuos, kuriems reikėjo Dievo jėgos apraiškų. Mes su sūnum negalėjome sulaukti, kada prasidės tie keturių valandų tarnavimai.
„Keista, - sakysite jūs, - mes taip bažnyčioje nesielgiame". Keista ar ne, bet mano sūnui tai labai patiko ir jis tikrai nenuobodžiavo. Tai priminė man Naujojo Testamento laikų bažnyčią: Jiems pasimeldus, sudrebėjo susirinkimo vieta, visi prisipildė Šventosios Dvasios ir drąsiai skelbė Dievo Žodį. <...> Per apaštalų rankas žmonėse vyko daug ženklų ir stebuklų (Apd 4, 31; 5, 12)
Palyginkime šią Naujojo Testamento normą su mūsų vaikų išgyvenimais bažnyčioje, prisimindami jų polinkį į jaudinančius išgyvenimus. Grįžkime prie 78 psalmės ir paklauskime savęs: kada paskutinį kartą jūsų vaikai šlovindami Dievą išgyveno nuostabų Viešpaties prisilietimą? Kada jūsų vaikai matė pasireiškiančią gydančią Dievo jėgą? Kada jūsų šeima matė stebuklą, kai žmogus atveria savo širdį Kristui?
Parodydami vaikams dinamišką, antgamtinę Dievo jėgą, mes atskleisime vieną paslaptį, padėsiančią nutiesti tiltą, jungiantį juos su Dievu.
Mokykite vaikus Dievo įsakymų
Visi paaugliai siekia nuversti bet kokią tvorą, kurią aplink juos pastato koks nors autoritetas. Jiems nepatinka jaustis įkalintiems, jie nori, kad tėvai ir visi kiti leistų jiems daryti tai, ką jie nori. Tačiau išmintingi tėvai žino, kad valdžia suteikia struktūrą, apsaugą ir paruošia taką į laisvę, kurios taip trokšta mūsų vaikai.
Kai mes galime pasiūlyti savo vaikams galimybę gyventi paklūstant valdžiai, kuri veda į laisvę, mes atskleidžiame milijono vertą paslaptį. Dievo paslaptį? Taip, Jo Žodžio valdžią ir jėgą.
Įdomu, tačiau daug krikščionių vis rečiau atsiverčia Dievo žodį, Knygą, teikiančią apsaugą bei nurodančią gaires. Tai, ką daugelis iš mūsų pasiimame iš Dievo žodžio, dažnai yra kaip kramtomoji guma JK - jau kramtyta...
Nenuostabu, kad vaikai mąsto, jog Dievo žodis yra nuobodus. Kol jis nebus jiems patrauklus, tol jie jo neskaitys, nestudijuos, nesieks įsiminti ir netaikys. Kai bažnyčioje vaikų paprašau pacituoti Biblijos eilutę, 90 procentų vaikų prisimena tik evangelijos pagal Joną 3 skyriaus 16 eilutę.
Mūsų vaikų galvose yra šimtai dainų, kurias jie gali padainuoti, tačiau jie negali pacituoti Šventojo Rašto. Jei jie jo nežino ir netaiko, vadinasi, Dievo žodis nėra autoritetas jų gyvenime.
Norėdami nutiesti tiltą tarp vaikų ir Dievo, turime vėl į šviesą iškelti Dievo žodį. Vaikų labui mes turime atskleisti šią paslaptį. Atminkite: Dievo žodis yra gyvas ir veiksmingas, aštresnis už bet kokį dviašmenį kalaviją. Jis prasiskverbia iki pat sielos ir dvasios atšakos, iki sąnarių ir kaulų smegenų ir teisia širdies mintis bei sumanymus (Hbr 4, 12).
Mūsų vaikams patinka patirti tai, kas yra gyva, aktyvu, aštru. Jei ištrauksime dviašmenį Dievo žodžio kalaviją iš dėklo ir paversime Dievo žodį gyvu, veiksmingu ir aštriu jiems, mes galime padaryti jiems milžinišką įtaką. Kai mes parodysime vaikams, kaip naudotis šiuo kalaviju, jie išmoks teisingai valdyti tiesos žodį (2 Tim 2, 15).
Dievo žodis pakeis jų gyvenimą. Jis įsiskverbs į jų vidų ir iškels Dievo mintis bei požiūrį aukščiau jų minčių ir požiūrio. Savo Žodyje Dievas atveria savo širdį ir leidžia jiems Jį pažinti, padeda žmogui pažinti ir save. Kaip gali jaunuolis savo kelią išlaikyti tyrą? Laikydamasis Tavo žodžių. Visa širdimi ieškojau Tavęs, neleisk man nuo įsakymų Tavo nuklysti. Giliai širdyje paslėpiau Tavo žodį, kad Tau nenusidėčiau (Ps 119, 9-11).
Taigi, Dievo žodis keičia mūsų vaikų širdis: išlaiko vaikus tyrus, ragina juos paklusti Dievui visa širdimi, apsaugo nuo nuodėmės ir jos pasekmių.
Viduje nuskambėjęs Žodis nustato išorines ribas. Ir tėvams daugiau nereikės nustatinėti taisyklių, kurių vaikai nekenčia, ir bandyti priversti juos jų laikytis, - šį darbą atlieka dvasios kalavijas, kuris yra Dievo žodis (Ef 6, 17). Galiausiai jie patys nusistatys sau ribas.
Vaikai pamatys, kad Jėzus, kuris yra Žodis, yra daug geresnis, nei jie manė. Asmeninė pažintis su Dievu praplės jų mąstymą apie Jį, gilins jų patirtą džiaugsmą ir ves prie veiksmų, kurie atneš šlovę Jam. Jie išmoks pasitikėti Dievu ir Jo Žodžiu, atras gaires, kurios reikalingos sekti paskui Jėzų, ir drąsą, reikalingą priimti sprendimus, sekant Juo. Taip Jis keis mūsų vaikų širdis ir suteiks dvasinės jėgos, kuri padės prie pokyčių vesti kitus.
Dievo žodžio mokymas yra viena iš paslapčių, padedančių nutiesti tiltą. Tad, ką darysite, kad atskleistumėte šią paslaptį sau ir savo vaikams?
Mokinystė padės perduoti vaikams aistringą tikėjimą
Tėvai dažnai bijo paauglystės, tarsi tada vaikai virstų vilkolakiais. Mes supanikuojame, kai mūsų vaikai pradeda keistai elgtis, duodami suprasti, kad nori, jog mes išnyktume nuo žemės paviršiaus.
Vieną dieną jie mus apkabina, kitą - jau mūsų nekenčia. Vieną akimirką nori, kad mes būtume greta, kitą - elgiasi tarsi būtume raupsuoti. Mes labai klystame, kai įsisukame į šią karuselę ir dvasiškai ar fiziškai atstumiame savo vaikus.
Kaip išspręsti šią dilemą? Melsdamiesi ir pasitelkdami kūrybingumą turime ieškoti būdų, kaip ne tik palaikyti santykius su savo vaikais, bet ir stiprinti savo dvasinę įtaką jiems, tada laikui bėgant jie išmoks pasitikėti Dievu, nepamiršti Dievo darbų ir laikytis Jo įsakymų (Ps 78, 7).
Kiekviena dievobaiminga šeima ir bažnyčia pasaulyje tikisi šių rezultatų: kad vaikai nuoširdžiai pasitikės Dievu net tokiose situacijose, kai juos atstums draugai; vertins Jo darbus ir, pavyzdžiui, atves draugą pas Kristų; laikysis Jo įsakymų ir saugos tyrumą, kai dauguma bendraamžių mylisi kiekvieną savaitgalį.
Dievo charakterio savybės nepersiduoda vaikams automatiškai. Niekas kitas, tik investicijos, ugdant mokinystės santykius, keičia mūsų vaikus.
Dauguma tėvų dvasinį paauglių lavinimą patiki jaunimo vadovams ar pastoriams. Tačiau taip elgdamiesi mes klystame. Dievas pašaukė tėvus būti tuo tiltu, būti artimiausiais mylinčiais giminaičiais, dvasiniais vadovais savo vaikams. Ir vaikams nepaprastai reikia, kad mes, tėvai, atliktume šį vaidmenį. Mes esame Dievo bendradarbiai, auklėdami savo vaikus. Rūpinimąsi jų dvasine gerove Jis patikėjo mums.
Mūsų kasdieniai nuotykiai, sekant Jėzumi, veda mus keliu, kuriuo keliauti mes galime su savo vaikais. Vaikai mėgsta nuotykius, įdomius santykius ir trokšta tėvų įsikišimo, net kai to ir nepasako. Žinodami tai, mes drąsiai ir su pasitikėjimu galime žengti ir kurti mokinystės santykius su savo vaikais.
Nutiestas tiltas išspręs atskyrio problemą, atvers galimybes bendrauti tokiais būdais, kurie anksčiau atrodė neįmanomi. Kai mes tapsime tiltu ir pradėsime bendrauti su savo vaikais, mūsų įtaka jiems bus didesnė nei patys galėjome įsivaizduoti. Taip mes kurstysime ugnį, kuri jau dega jų širdyse.
Iš žrn „Charisma" (2009 m. kovas)
vertė Raimonda Jašinauskienė