Praradimų ir atradimų metas
1901-12-13 / Anželika Krikštaponienė
Prieš dešimt metų netekau savo naujagimio...
Tada buvau 28 metų, jauna, stipri ir energinga moteris, optimistiškai žvelgianti į gyvenimą, ir nemaniau, kad tai gali įvykti man... Juk esu krikščionė, gyvenu dievotai, ištekėjau už mylimo žmogaus, su kuriuo drauge visą laiką tarnavau ir tebetarnauju Dievo bažnyčioje. Tačiau praėjus kuriam laikui aiškiau supratau, kad tai buvo ne tik praradimų, bet ir didelių atradimų metas. Sielvartas, skausmas ir gedėjimas pirmiausia keitė mane pačią, brandino ir leido kitaip, tikroviškiau, pažvelgti į gyvenimą. Tuomet suvokiau, kodėl Šventojo Rašto Mokytojas sako: „Geriau eiti į gedulo negu į puotos namus, nes tai visų žmonių galas ir gyvieji susimąsto. Geriau yra liūdėti, negu juoktis, nes liūdnas veidas daro širdį geresnę“ (Ekleziasto 7, 3-4). Niekas taip nekeičia žmogaus širdies, kaip skaudi patirtis, jei sutinkame ją taikingai priimti, gedėti, išgyventi ir apmąstyti savo patyrimą Dievo šviesoje. Kaip auksas, lydomas ugnyje, skaistėja, taip žmogaus siela, patirdama įsisąmonintą kentėjimą, taurėja.
***
Tuomet laukiausi antrojo kūdikio. Pirmoji gimė dukra Akvilė, sveika ir guvi mergaitė. Kai jai buvo treji su puse, vėl pastojau. Šią gerąją žinią visi šeimos nariai džiugiai priėmė, pradėjome ruoštis sutikti „mažąjį broliuką ar sesutę“. Visoms šeimoms pažįstamas tas jausmas, kaip ypatingai yra laukiami „norimi“ vaikai. Mes visi neapsakomai laukėme mūsų naujojo šeimos nario – „naujojo stebuklo“. Šiam įvykiui ruošėme savo „lizdą“: tvarkėme kambarį, pastatėme lovytę, nupirkome vežimėlį, naujus žaisliukus ir drabužėlius, sesutė taip pat ruošė savo kraitelį. Visą nėštumo laiką mano savijauta buvo nebloga, jokių pavojaus ženklų. Vaikelis įsčiose augo sveikas ir judrus. Vyras ir dukra, uždėję rankas ant pilvo, mėgdavo „gaudyti“ kūdikio judesius. O kiek pozityvių emocijų tos akimirkos dovanojo visiems šeimos nariams! Šeštą nėštumo mėnesį sužinojome, kad tai – berniukas. Sugalvojome jam vardą: Abraomas! Viešpaties draugas! Tada išgyvenome idilišką lūkesčio laiką šeimoje, net nenuvokdami, jog virš mūsų jau telkiasi tamsūs audros debesys.
***
Gimdymas... Tai visada plona riba tarp mirties ir gyvenimo... Praėjo kažkiek laiko ir išgirdome: „Gimė sveikas 3 200 g berniukas.“ Palaimos akimirkos: ašaros, pirmieji nepamirštami susilietimai su kūdikiu ir maitinimas... Tačiau po paros laiko, staiga, kūdikis ėmė dūsti ir mėlynuoti, buvo iš karto išvežtas į reanimacijos skyrių. Laimės ir šviesos spinduliai dingo, lyg nebūtų pasirodę. Sielą apgaubė pasimetimas, tuštuma, neapsakoma baimė prarasti tą, kurio taip laukei, ką tik išvydai ir... netekai... Gydytojai negalėjo tiksliai nustatyti diagnozės. Kas kelias valandas vis ją patikslindavo, nes nuolat konsultavosi su įvairiais vietiniais ir sostinės specialistais. Užvirė kelių dienų įnirtinga kova už gyvybę. Vieni, kiti, treti vaistai... vis stipresni. Gal pavyks išsaugoti gyvybę? Bet nėra jokių garantijų, kad tokia vaistų gausa neatsilieps vaiko sveikatai ateityje... Dvi paras nuolatos budėjome prie sūnelio, kalbėjome su juo, glostėme, meldėmės... Tačiau toje situacijoje abu su vyru vis labiau jautėmės bejėgiai, kaip ir gydytojai, kurie nuoširdžiai stengėsi padėti, bet krizės įveikti negalėjo, – kaip ir pats mūsų naujagimis, gulintis prijungtas prie gyvybę palaikančių aparatų, tykus lyg ėriukas. Tuomet dar kurį laiką bandėme desperatiškai melstis, bet aiškiai pajutome, kaip iniciatyva iš žmonių rankų išslydo ir gyvybė nebepriklausė nuo jų pastangų. Dabar ji buvo Kūrėjo rankose. Mūsų sūnaus, Abraomo, gyvybė nutrūko...
Netekties skausmas pervėrė širdį. Sekė bemiegės naktys. Iš gimdymo namų grįžome „tuščiomis“ rankomis ir sužeistomis širdimis. Kitą dieną laidojome sūnų. Tada supratau, kad gyvenime gimimas ir mirtis gali būti visiškai šalia. Vėliau bažnytinio gyvenimo praktikoje tai ne kartą išgyvenau: vieną dieną laidojame žmogų, o kitą dieną laiminame kūdikį. Vieni baigia gyvenimą, o kiti jį pradeda... Dabar jau galiu apie tai ramiai kalbėti. Pasiliekantiems tenka toliau gyventi ir neprarasti prasmės.
***
Žinoma, vaikų netektis, jų gedėjimo metas nėra trumpas ir lengvas. Psichologai gedėjimą dėl vaikų mirties priskiria prie sunkesniųjų ir ilgesniųjų 5-6 metų gedėjimo laikotarpio. Žmonės lengviau susitaiko su artimojo netektimi, kai anapilin išeina senyvo amžiaus žmogus. Ne veltui žmonės sako: „Sunku laidoti vaikus.“ Turbūt bet kokio amžiaus vaikus sunku laidoti... Iškyla daug klausimų „kodėl?“, kurie dar labiau slegia gedint. Sielos žaizda sopa kaip ir kūno. Reikia laiko ir kantrybės, jog ji užgytų ir virstų teigiamus išgyvenimus pažadinančia patirtimi. Be to, sunkiems klausimams reikia rasti atsakymus.
Tada, pamenu, pirmąjį mėnesį negalėjau rasti ramios vietos namuose, viskas akivaizdžiai bylojo apie staigią motiniškąją netektį. Prasidėjo laktozės periodo kančia. E. Frommas (1900-1980), garsus psichologas ir filosofas, tiksliai pastebi, kad motinos meilė yra atiduodanti: „Ji atiduoda save viduje augančiam vaikui, duoda jam savo pieną, teikia kūno šilumą. Neduoti būtų skausminga kančia.“ Toji kančia aplanko, kai nebeturi kam duoti, tuščios rankos, o pienas prieš motinos valią pritvinksta krūtinėje. Jauti, kaip susilieja gimdymo, pogimdyminio laikotarpio ir sielos netekties skausmas į vieną didelį bendrą skausmą. Kūdikio daiktai primena laukimą ir staigią netektį. Jautiesi kaip mažas vaikas, iš kurio rankų išplėšė nuostabią kelių aukštų ledų porciją, – tiesiog nuskriaustas. Visa tai varo į neviltį. Jausmai it potvynio pralaužta užtvanka veržiasi ašaromis iš vidaus į paviršių ir nuolatos keičiasi, kunkuliuoja. Tai apima didžiulis kaltės jausmas, kad kažko nepadarei, tai gėdos, kad negali susitvardyti. Po to visa tai virsta neapykanta sau, kad nesuvaldomai praskydai ir nebepatinki net savo artimiesiems. Taip pat širdį spaudžia neapsakomas apmaudas, niekaip neduoda ramybės klausimas: „Kodėl taip atsitiko mums?“ Žinoma, visa tai norėjau slėpti, ignoruoti savo jausmus, bėgti nuo šitų išgyvenimų. Norėjau likti stipri. Man tai nepavyko. Be galo dėkoju vyrui, kuris nepasimetė, nepaniekino ir nepasibjaurėjo manimi, bet, Viešpačiui padedant, išmintingai ir kantriai rinko visas mano ašaras, sielvarto žodžius į savo mylinčios širdies saugyklą. Dėkoju ir savo dukrytei Akvilei, kuri tomis dienomis savo mažomis rankytėmis apkabindavo mano kaklą, glaudėsi, guodėsi ir pati neapsakomai guodė, teikdama vilties man, savo mamai, ir jėgų gyventi toliau dėl savo artimųjų.
***
Ramybė užpildė širdį ir protą tada, kai supratau, kad turiu sau leisti gedėti, nedangstyti kančios. Neturėčiau to gėdytis. Pastebėjau, kad gedėjimas tampa nepopuliarus ir nepatrauklus „sėkmės kultūroje“, kuri skirta šio pasaulio „stipriesiems“, „linksmiesiems“ ir „greitiesiems“, kurie niekada „nepasiduoda“ ir „nepalūžta“. Žmonės nori pabėgti nuo skaudžių savo gyvenimo akimirkų – mirties, kančios ir liūdesio – stengdamiesi juos ignoruoti. Šiandien suvokiu, kad gedėti savo mylimųjų yra tikra drąsa, atverianti mūsų gražias žmogiškąsias puses. Tai rafinuotos elgsenos priešingybė. Taip pat pastebėjau, kad gedėjimas turi psichologinius, teologinius ir socialinius aspektus. Tai buvo mano nedideli atradimai praradimo akistatoje.
***
Psichologinis gedėjimo aspektas. Nuo pirmųjų savo pastojimo akimirkų moteris pradeda jausti, kad joje kažkas keičiasi ne tik fiziologiškai, bet ir psichologiškai. Ji ruošiasi motinystei: tampa jautresnė, yra susaistoma su savo įsčių vaisiumi, kurį jaučia, apie jį dažnai mąsto, net kalbasi su juo. Formuojasi nauja moters tapatybė: ji – nebe mergaitė ar bevaikė moteris, ji – motina, pirmo, antro ar trečio vaikelio. Nėščia moteris jau tapatinasi su motinyste. Tad netekus kūdikio ar įvykus persileidimui, staiga moterį aplanko ne tik stiprus netekties jausmas, bet tai sukrečia ir jos tapatybę. Moteris, kuri ką tik buvo įsijautusi į motinystės vaidmenį, staiga tampa bevaike motina. Kiekvienas žmogus įvairiais gyvenimo etapais savo tapatybės pokyčius išgyvena gana skaudžiai. Šiuo atveju tuos pokyčius dar labiau komplikuoja vaiko mirtis, dėl kurio moteris gedi. Todėl toks praradimas virsta netrumpu disorientacijos laikotarpiu, kai turi iš naujo atrasti gyvenimo prasmę, paskirtį, savo vaidmenį. Tam prireiks nemažai laiko. Šiandien svarbu suprasti, kad gedėjimas nėra liga, jos nereikia gydyti. Turime leisti sau gedėti, ir artimi žmonės: vyras, tėvai, draugai – to neturėtų stabdyti. Negalime smerkti gedinčių moterų ar vyrų dėl savo vaikų netekties. O laikas ir Dievo malonė užgydo visas žaizdas.
***
Teologinis gedėjimo aspektas. „Netektis žmones tiesiog įstumia į skausmingų klausimų periodą. Gaila, kad kai kurie pasiduoda šioje kovoje ir kartu praranda tikėjimą. Tačiau tų, kurie nusprendė atlaikyti netekties pažadintus stiprius jausmus, tikėjimas, padėsiąs atlaikyti dar stipresnius gyvenimo smūgius, taps brandesnis“ (A. Pearson). Ankstyvos netektys žmonėms sukelia teologinę dilemą apie Dievo gerumą ir rūstumą. Praradę vaikus, suabejojame Dievo gerumu. Neretai mes, tikintieji, apsistatome save trapiomis iliuzijomis kaip kortų nameliu: „Tikinčiajam negali nutikti nieko blogo“ arba „Jo nepalies kentėjimas, liga ar ankstyva netektis. Jei Dievas geras, tai nekalti vaikai negali sirgti ir mirti“. Pirmai nelaimei ištikus, tas kortų namelis tuoj pat subyra, parodydamas visas silpnąsias mūsų teologijos puses.
Nuo artimųjų netekties niekas ir jokiais būdais nėra apsaugotas: tikintis ir netikintis. Biblijoje parašyta, kad kiekvienas žmogus žemėje patiria daug vargo. Tačiau skausmingas šios žemės vargas netikinčiajam gali padėti atrasti Dievą ir amžinąjį gyvenimą, o tikinčiajam gali tapti charakterio ir tikėjimo tobulinimo mokykla. „Žinokite, kad jūsų tikėjimo išbandymas ugdo ištvermę, o ištvermė tesubręsta iki galo, kad būtume tobuli, subrendę ir nieko nestokotumėte“ (Jokūbo 1, 2-4). Apaštalas Jokūbas tikėjimo išbandymu vadina visus gyvenimo sunkumus. Jų dėka krikščionys gali tapti ištvermingesni ir brandesni. Kaip geležis, kaitinama ugnyje, įkaista ir pasiduoda kūrybiško kalvio rankai, taip ir žmogaus siela, kentėdama minkštėja ir tampa atvira Dievo Kūrėjo nuostabiam darbui joje.
Taigi patirti sunkumai gilina mūsų įsitikinimus ir atveria Kristaus asmeninį pažinimą. Antai, teisusis Jobas, iškentęs didžiulius gyvenimo išbandymus, galiausiai Dievo išvaduotas iš visų savo kančių, nuolankiai prabyla: „Anksčiau girdėjau apie Tave, o dabar mano akys mato Tave“ (Jobo 42, 5). Tai naujas Dievo pažinimo lygmuo, kai iš naujo patiriame Jo ištikimybę ir gerumą.
Mes su vyru suvokėme, kad netekties metu Dievas keitė mūsų širdis, leido pažinti Jį giliau. Likome Jam ištikimi, nes Jo patirta meilė buvo didesnė už netekties skausmą. Dukra nepaliaujamai meldė Dievo kito broliuko. Dar po trejų su puse metų mums gimė kitas sūnus, kuris savo išvaizda buvo labai panašus į pirmąjį. Mano vyras, laikydamas kūdikį ant rankų, tarė: „Dievas man grąžino sūnų!“
***
Socialinis gedėjimo aspektas. Kiekvienas žmogus gyvena visuomenėje ir nėra izoliuotas nuo žmonių. Kiti žmonės taip pat dalyvauja mūsų gedėjime procese. Esu dėkinga mamai, kitiems žmonėms, kurie meldėsi už mus sunkią valandą, guodė pačiais nuostabiausiais Viešpaties žodžiais. Kiekvienas geras žodis buvo vaistai mūsų sielai, palengvino skausmą ir teikė viltį. Pamenu, kai gavome vieną užuojautos laišką nuo mūsų šeimos draugo, pastoriaus, kuris kartu su užuojautos žodžiais užrašė mums vieną Šventojo Rašto eilutę, – ji tapo pranašiška mūsų gyvenime: „Dovydas paguodė savo žmoną Beršebą <...>. Ji pagimdė sūnų, kurį Dovydas pavadino Saliamonu. Viešpats pamilo vaikutį“ (2 Samuelio 12, 24). Mūsų antrojo sūnaus vardas Saliamonas – jis tapo mūsų šeimai didelė Dievo paguoda ir Viešpaties ištikimybės ženklu. Gimus „Ramybės sūnui“ (tokia vardo reikšmė), Dievo ramybė pripildė mūsų širdis.
„Pilkame, monotoniškame kraštovaizdyje pamažu ėmė rastis spalvų ir formų. Be abejo, tai nebuvo tas pasaulis, kurį aš pažinojau, ir aš nebebuvau ta pati. Supratusi, koks trapus yra mano pačios kiautas, geriau pastebiu ir kitų trapumą.<...> Gyvenimas pasikeitė, ir aš pasikeičiau“ (D. F. Edgerton).