Vaikai pakeitė mano gyvenimą
1901-12-13 / Daiva Tuinylienė
Niekada nepamiršiu dienos, kai prieš dvylika metų, per pačius vasaros karsčius, į mano nuostabų ir nerūpestingą gyvenimą veržte įsiveržė mažutis, rausvas ir be perstojo klykiantis padarėlis. Pirmas jo riksmas, ištrūkus iš mano įsčių, buvo reikalaujantis, prašantis, maldaujantis. Jis labai mane išgąsdino, nes reikalavo šilumos, meilės ir dėmesio. Skausmas, įtampa gimdant atėmė visas jėgas, todėl nepajėgiau net pažvelgti į savo kūdikį. Tuomet dar nesupratau savo vaidmens svarbumo šiam bejėgiam ir alkanam vaikeliui. Žiūrėjau į jį kaip į priešą, norintį išsunkti paskutinius mano gyvybės likučius. Ne tik gimdymas išvargino, – jaučiausi pažeminta ir nežinia kodėl apšaukta budėjusios gydytojos. Ne taip įsivaizdavau savo vaikelio gimimą. Mane stiprino tik vyro buvimas šalia. Štai taip prasidėjo mano motinystės kelionė. Visa, ką perskaičiau mamoms skirtose knygose, neprilygo mano patyrimui. Pirmosios pamokos buvo nepaprastai sunkios: baimė ir nepasitikėjimas, skausmas ir ašaros bei nesėkmės buvo dažni tų dienų palydovai, užgožę tikrąjį džiaugsmą.
Tik prabėgus mėnesiui ėmiau busti iš košmariško sapno, o mano širdyje ėmė skleistis meilės ir atsidavimo savo dukrytei žiedas. Baigėsi pogimdyminės komplikacijos, buvau apsupta mylinčių ir besirūpinančių namiškių. Blogus išgyvenimus ir traumas, patirtas ligoninėje, nustūmiau užmarštin. Žvelgiau į savo dukrytę kaip į didžiausią pasaulyje stebuklą, mylavau ją žvilgsniu, bučiavau jos mažus pirštelius, parimusi prie lovelės klausiausi jos kvėpavimo ir žinojau, kokie tvirti saitai mus sieja.
Atrodė, kad labiau laiminga jau negalėčiau būti, mano gyvenimas prisipildė meilės: vyrui ir vaikeliui. Jie man buvo patys svarbiausi ir mylimiausi. Daugiau nieko netroškau, o ypač vaikų – džiaugiausi tuo vieninteliu ir nepakartojamu. Tuo metu ir vienas vaikas šeimoje buvo iššūkis, ekonominė šeimos padėtis dažnai lėmė auginamų vaikų skaičių. Mūsų šeima buvo jauna, abu ką tik baigę mokslus, tad artimiausiu metu antro vaikelio neplanavome. Bet dabar suprantu, kad ten, Aukštybėse, mūsų planai dažniausiai atrodo juokingi. Šiandien su dėkinga dangiškajam Tėvui, tačiau taip negalvojau, kai po širdimi antrąkart ėmė spurdėti nauja gyvybė. Nejau vėl teks pradėti viską iš naujo?
Apniko nusivylimas, kad „taip atsitiko man“. Nesvarbu, kad keliausiu jau pramintais takais, tačiau ten, iš kur atėjau, grįžti nenorėjau. Pykau ant savęs ir likimo už jo pokštus, juolab, kad ir dukrytė jau straksi aplinkui, diena iš dienos darosi vis savarankiškesnė ir sumanesnė. Vos tik pajutau, kad greitai atsiriš rankos, būsiu laisvesnė, galėsiu susigrąžinti bent mažą dalelę „prarastojo“ gyvenimo, – vėl atrasti draugus, išeiti į darbą, – mano lūkesčiai ir svajonės biro į šipulius.
Antrasis nėštumas užgriuvo visu svoriu. Žinojau, kad bus sunku, bet mūsų vaikelis turi gimti, – tai nuspręsta. Abu su vyru nurimome, vėl viskas stojo į savo vėžes. Tik lydėdavo užuojautos kupini žvilgsniai, kai atkišusi pilvą už rankos vesdavausi dar ne taip tvirtai žengiančią dukrytę. Išblyškusi, pavargusi, susitaikiusi su savo dalia, – atrodė, jog nemoku tvarkyti savo gyvenimo.
***
Dar prieš tapdama mama žinojau, kaip prižiūrėti kūdikį, nes padėjau mamai auginti mažąją sesutę. Žinojau, kaip pakelti, pamaitinti, nuraminti, kaip pakeisti vystyklus, net košeles galėjau išvirti – ir tai nebuvo sunku. Kai tapau mama, sunkiausia buvo ne rūpintis kūdikiu, jį prižiūrėti, bet suvokti save, kaip mamą. Neteisingai suvokta motinystė – kaip absoliuti auka, ignoruojanti savo poreikius – naikino mano asmenybę, griovė kūrybiškumą. Jaučiausi spąstuose, kuriuos pati paspendžiau, užsidariusi nuo išorinio pasaulio. Nesibaigiantys buities rūpesčiai įsuko mane į kasdienybės rutiną. Jaučiausi tarsi pririšta prie namų.
Dienos tekėjo savo vaga, – laikas skriete skriejo pro mane. Leidau save pamiršti draugams, neturėjau su kuo pasikalbėti, nes vyras daug dirbo, kad mus išlaikytų. Galvojau, jog su savo rūpestėliais esu niekam neįdomi. Kartais ir į gatvę būdavo baugu išeiti. Pavarčiusi populiarius, moterims skirtus žurnalus, trokšdavau būti panaši į tas moteris. Jų gyvenimas spindėte spindėjo, o mano buvo pilkas, monotoniškas. Sau buvau niekas. Maniau, kad motinystė atėmė iš manęs karjerą, užsibrėžtus tikslus. Deja, tikėjau šiuo melu.
Pavasarį, per pačias Jurgines, kai į Lietuvą iš šiltų kraštų grįžta gandrai, gimė sūnelis. Gimdymo trauma lyg tamsus debesis užtemdė mano padangę. Sūnelis nepravirko. Mačiau susirūpinimą medikų akyse. Kai vyras ir artimieji džiūgavo dėl sūnelio gimimo, aš kankinausi bemiegėmis naktimis ir vis stypsojau prie naujagimių kambario stiklinės sienos užverktomis akimis, kiekvieno praeinančio su baltu chalatu klausinėdama, ar gyvens... Didžiulė kaltė užgulė pečius, kaltinau save, kad nelaukiau jo, nepriėmiau su džiaugsmu žinios apie nėštumą, kad drįsau abejoti. Namuose laukė vyras ir dukrytė. Čia, ligoninėje, aš viena blaškiausi, panika ir neviltis temdė protą. Jokios pagalbos, jokio atsakymo. Šykščios gydytojų prognozės, vilties neteikiantys komentarai. Laukimas, laukimas. Kai leido pažvelgti, pamačiau jį mažą ir silpnutį, pamėlusiu veideliu, su kaklo įtvaru. Supratau, kad turiu kovoti, kovoti už jo gyvybę, bet žemiškų pastangų čia neužteks. Iš bejėgiškumo suklupau ir desperatiškai kartojau girdėtos maldos žodžius: „Tėve mūsų, kuris esi danguje, atleisk man ir išsaugok jį.“ Į šią maldą, sklindančią iš pačių sielos gelmių, sudėjau savo viltį. Tada pirmą kartą išliejau širdį dangiškajam Tėvui, nors Jo nepažinojau, tik intuityviai jaučiau, kad Jis gali padėti – Jo meilė gali padaryti stebuklą. Tą naktį viskas pasikeitė, mane aplankė ramybė ir tikėjimas dėl mažylio. Kad ir kas nutiktų, žinojau, kad sūnus – patikimose rankose.
Moterys palatoje laikė ant rankų savo kūdikius, o aš laukiau savojo. Laukiau ir meldžiausi. Kai atnešė sūnelį, supratau, kad įvyko didelis stebuklas. Nors gydytojai pranašavo galimus sutrikimus ir vėlesnius negalavimus, aš tikėjau, jog Viešpats saugos mus ir toliau. Vaikelis išgyveno ir sparčiai sveiko, stiprėjo. Jam reikėjo manęs, o man jo. Vėl galėjau pasinerti į motinystės džiaugsmus ir rūpesčius. Tiesa, dabar jau du, o ne vienas vaikelis reikalavo mano laiko, meilės ir dėmesio. Buvau laiminga mama, gyvenimas tekėjo įprastai, greitai pamiršau patirtus išgyvenimus ir savo tikrąjį geradarį Viešpatį, kurio lyg paskutinio šiaudo laikiausi įsitvėrusi ligoninėje.
***
Su vyru gyvenome tvirtai surėmę pečius, kartu išgyvenome ir santykių krizę, nepriteklių, pirmąsias vaikų ligas, nuovargį. Sunkiu metu buvome kartu: jis ir aš. Visada šiek tiek pavydėjau jam ramybės ir pasitikėjimo Aukščiausiuoju. Jis turėjo nesvyruojantį tikėjimą, aš dar ne.
Troškau būti stipri, norėjau pati viskuo rūpintis, būti savo gyvenimo šeimininkė. Vėl ėmiau planuoti ateitį. Puikiai tvarkiausi namuose, buvau rūpestinga mama, visą laiką ir dėmesį skyriau vaikams, nes žinojau, kad ne visuomet būsiu šalia – ateis laikas išeiti į darbą ir teks atiduoti juos darželio auklėtojų globai. Ir kas gi čia tokio, juk pati lankiau darželį nuo pusantrų metų? Juk mamytė irgi turi „susitvarkyti savo gyvenimą“. Visos draugės, paauginusios vaikelius, skubėjo išsiveržti iš namų, tad neabejojau, jog paseksiu jų pavyzdžiu.
Jaučiausi sėkminga mama – du vaikai, rūpestingas vyras, pati pakankamai jauna, kad spėčiau pasiekti profesinių aukštumų. Troškau būti tobula mama vaikams, gera žmona vyrui. Todėl dėl per didelio pasiaukojimo, vienai užsikrovus ant pečių vaikų auginimą ir buities naštą, dėl atsiskyrėliško gyvenimo, neišvengiau depresijos. Buvimas namuose jau priminė priverstinai užsitęsusias atostogas. Tačiau jėgų dar teikė suvokimas, kad tuoj tuoj finišo tiesioji, o ten – man priklausantis „gyvenimas“, mano pyrago gabalas. Su kiekvienu pusmečiu stiprėjo „laisvės“ pojūtis, rengiausi pranešti pasauliui, jog „esu“, dar nepalaidojau savęs. Tuomet sūneliui buvo dveji, o dukrytė jau tokia savarankiška, kad galėjo būti mano pagalbininkė – vadinasi, „suspaudimo laikas“ baigėsi. Neliko nuovargio, bemiegės naktys ir sunkūs išgyvenimai jau praeity. Svajojau ne tik dirbti, bet ir mokytis, išmokti vairuoti automobilį, keliauti.
Nors dabar buvimas su vaikais teikė ir daug džiaugsmo: jie buvo tokie įdomūs, užduodavo daugybę klausimų. Labai mylėjau savo dukrytę ir sūnelį, mėgau leisti laiką su jais, valandų valandas žaisdavome kartu, skaitydavau jiems pasakas. Mes susikūrėme saugų pasaulėlį, kuris priklausė tik mums: rytinė netvarka namuose, pusryčiai ne pagal grafiką, ilgi pasivaikščiojimai miške, kvailiojimai ir dūkimai, ilgos pasakos prieš miegą. Buvo įdomu stebėti, kaip formuojasi jų charakteris, kaip jie keičiasi. Stebėjau juos ir džiaugiausi, kad mano laikas, praleistas kartu su vaikais mokant ir rūpinantis, yra pati puikiausia investicija. Tačiau viliojo ir pasikeitimai, skubėjau ištrūkti iš namų, bet nedavė ramybės baimė, ar ne per daug galvoju apie save, savo poreikius. O kas būtų geriau mano vaikams? Atsakymas atėjo netikėtai… sakyčiau, dramatiškai.
***
Trečias nėštumas buvo visiška nesąmonė. Žemė ėmė slysti iš po kojų, apėmė nežmoniška panika. Blaškiausi, klausdama savęs: „Ką daryti?“ Apie dar vieną gimdymą negalėjo būti nė kalbos. Tuo metu mūsų finansinė padėtis buvo daugiau nei sunki, gyvenome nuomojamame bute, vyras ką tik pakeitė darbą, pinigų užtekdavo tik būtiniausioms reikmėms, ir tai ne visada. Be to, po komplikuotų pirmųjų gimdymų bijojau vėl gimdyti.
Išsigandę ir pasimetę abu su vyru pasirašėme nuosprendį savo trečiam vaikeliui. Mums atrodė, kad vienintelė teisinga išeitis – abortas. Mačiau, kaip kenčia vyras. Mano širdį užgulė sunkus akmuo, vijau šalin kaltinančias mintis, stengiausi vartoti nekaltai skambančius terminus: „išvalymas“, „atsiurbimas“… Bandžiau įtikinti save, jog tai tik paprasta, visiškai „nekalta“ medicininė procedūra. Žinojau, kad daug moterų taip „susitvarko“ gyvenimą. Netgi kelios draugės įtikinėjo mane (o gal daugiau save), kad tokia išeitis normali ir nereikia taip jaudintis. Nežinojau, kaip iš tiesų jos jautėsi, kas dėjosi jų širdyse, kokie išgyvenimai ir kaltė slėgė, – galėjau tik numanyti. Per daug nenorėjau gilintis: argi tai svarbu, kai jau nuspręsta… Jaučiausi visiška nevykėlė: tiek medikamentų, taip puikiai reklamuojamų spaudoje ir televizijoje, o aš nesugebėjau apsisaugoti.
Tą rytą neradau vietos. Abu su vyru tylomis ruošėmės: jis į darbą, aš pas gydytoją. Žvelgiau į dukrą, sūnų ir nejučiomis galvojau, kad šiandien atimsiu iš jų galimybę turėti broliuką ar sesutę. Beprotiškas skausmas gniaužė gerklę, vos tvardžiau ašaras. Galvoje sukosi vienintelė mintis: „Tu žudai“. Bijojau dėl savo pasirinkimo. Stovėjau gyvenimo kryžkelėje: neturėsiu ramybės, jei tai padarysiu, bet neturėsiu gyvenimo, jei to nepadarysiu.
***
Pamenu, kaip prieš dešimt metų buvau pakliuvusi į panašią sudėtingą situaciją. Keliaudamos dykuma, atsiskyrėme su drauge nuo grupės ir pasiklydome. Klaidžiojome visą dieną vienišos ir išsigandusios toje bekraštėje ir nežinomoje žemėje, bandydamos surasti draugus. Temstant apėmė panika, neturėjome jokios išeities – tiesiog blaškėmės ir laukėme stebuklo. Žinojome, jog pati dykuma klaidina, nėra jokių orientyrų, tik miražai, kraštovaizdis toks vienodas, tad sunku suprasti, ar po ilgo klaidžiojimo grįžai į tą pačią vietą, ar esi jau kitoje.
Taip ir dabar buvau pasiklydusi gyvenime. Kai pravėrusi kabineto duris drebančiomis kojomis užėjau pas gydytoją, nežinojau, ko atėjau, ėmiau raudoti. Mane suprato be žodžių. Daug moterų praveria gydytojų duris, tik nežinau, ar jos išeina lengva ir nurimusia širdimi kaip aš, ar išsineša amžiną kaltės ir praradimo jausmą. Visą gyvenimą būsiu dėkinga šiai moteriai už išsaugotą gyvybę, už mano trečiosios dukrytės, mažojo angelo, gimimą…
Tada dykumoje karštas oras, įkaitęs kaip žarijos smėlis, atėmė visas jėgas. Žinojome, kad naktį oro temperatūra nukris žemiau nulio. Pagalba tąkart atėjo tarsi iš dangaus. Prieš mus išdygo raitelis. Tai buvo kupranugarių piemuo, padėjęs mums surasti draugus. Mums reikėjo pagalbos, ir ji atėjo!
Gydytojos ištarti žodžiai ir vėl išgelbėjo mane, jie nuramino, ir didžiulė našta nusirito nuo širdies. Gydytoja pasakė: „Vaikeli, kur du, ten ir trečiam vietos atsiras, tik košės truputį daugiau reikės išvirti.“ Ji papasakojo istoriją apie kitą moterį, kurią prieš daugelį metų atkalbėjo nuo aborto. Moteris, kuriai buvo per 40 metų, turėjo jau du suaugusius vaikus, todėl pasiryžo nutraukti neplanuotą nėštumą. Po ilgų gydytojos atkalbinėjimų, ji pagimdė sveiką vaikelį, – dabar žinomą kompozitorių ir dainų atlikėją. Netrukus jos vyriausias sūnus susirgo nepagydoma liga ir mirė. Skausmo prislėgta grįžo namo, o ten jos pagrandukas stipriai apsivijo rankomis kaklą ir gyvenimas prisipildė nauju rūpesčiu bei meile mažyliui. Gyvenimas tęsėsi, įgaudamas naują prasmę. Ši istorija mane sujaudino. Dėkoju Dievui, kad yra tokių Gydytojų, kuriems rūpi išsaugoti gyvybę ir išgelbėti moteris nuo amžinos praradimo kančios.
Paskambinau vyrui, ir mes susitikome. Su ašaromis puolėme vienas kitam į glėbį ir džiaugėmės laiminga pabaiga. Mūsų pasiryžimas gimdyti ir užauginti dar vieną vaikelį aplinkiniams buvo netikėtas, daugelis mūsų nesuprato, kaip tokie jauni ir dar neatsistoję ant kojų užsikrauna tokią didelę finansinę naštą ir atsakomybę – vaikus. Bet mums jau nerūpėjo kitų nuomonės, mes tvirtai žinojome, kad šis vaikelis – tai stebuklas, kurį mums išsaugojo Dievas. Visą nėštumo laiką ieškojau Viešpaties ir stengiausi Jį pažinti. Jaučiausi lyg neregys, apgraibomis ieškantis, kur žengti žingsnį, kaip saugiai pastatyti koją. Giliai širdyje tikėjau Dievu, bet galvojau, kad Jis reikalingas tik sunkią valandą. Nepripažinau, kad man Jo visada reikia. Mano Viešpats buvo kantrus ir maloningas, – Jis matė mano sugedusią širdį, bet vis tiek mylėjo ir neapleido, nors nebuvau ištikima ir dažnai Jį atstumdavau. Svyravau lyg nendrė vėjyje, neapsisprendusi, linkstanti tai į vieną, tai į kitą pusę. Ir tik gimus trečiajai dukrytei patikėjau, kad tokius stebuklus gali kurti tik Dievas. Meldžiausi ir atgailavau, paskyriau savo gyvenimą Dievui, o Jis man dovanojo meilę ir ramybę – Jo žodis tapo lyg žiburys naktyje. Didžiausia Jo meilės išraiška – tai mano šeima, mano vaikai. Vaikai atvedė mane prie Viešpaties kojų, o aš turiu tikslą juos vesti pas Dievą.
***
Prieš trejus metus į pasaulį atkeliavo ketvirtasis mūsų kūdikis – šviesiaplaukė, mėlynakė dukrytė. Priėmiau ją su didžiausiu dėkingumu, kaip dar vieną dovaną iš Dievo rankų. Vaikai – dižiausias palaiminimas. Džiaugiuosi, kad leidau Dievui keisti mano gyvenimą. Kas buvo sena, tapo nauja. Jis parūpino mums erdvius ir jaukius namus, mums netrūksta duonos, nes Dievas rūpinasi visais mūsų poreikiais. Viešpats išmokė dalintis su kitais viskuo, ką turime. Kiekvieno vaikelio gimimas buvo tarsi žingsnelis arčiau Dievo. „Žmogaus širdis planuoja savo kelią, bet Viešpats nukreipia jo žingsnius“ (Patarlių 16, 9).
Iš knygos "Motinystės paslaptys"