Kelias

1901-12-13 / Asta Šimonienė

Namuose turim vaikišką kilimą, ant kurio pripiešta kelių, pastatų. Sūnelis labai mėgsta ant jo važinėti mašinytėmis – tai jo mėgstamiausia žaidimų vieta. Kai išsiruošėm atostogauti pas močiutę, po poros dienų mažasis jau pasiilgo savo kilimo ir pasiskundė, kad neturi kelio savo mašinytėms. Bandėm ir iš lego, ir medinių detalių tiesti kelius, statyti tiltus, bet niekas jam netiko. Tuomet padarėm taip: ėmėm tapetų ritinį, atkirpom ilgą juostą ir piešėm kelius, įvairius pastatus, spalvinom. Oi, smagu buvo, o labiausiai Nojui patiko tai, kad gali pripiešti kur, kiek ir kokių tik nori pastatų, kelių, kelio ženklų. Popierinis „kilimėlis“ gana greitai suplyšo, bet tai dar įdomiau, nes galima kaskart nupiešti vis kitokį, todėl kelias nespėja nusibosti. O kiekvienąkart Nojukas prašė atkirpti vis ilgesnį tapeto gabalą.
Kai grįžom namo, vaikas buvo pasiilgęs savo kilimo, iškart puolė žaisti, bet greit paprašė… nupiešti kelią! Kai paklausiau, kodėl nenori savo kilimo, juk ant jo ir šilčiau, vaikas atsakė: „Čia per mažai šviesoforų, ir policijai blogai, nėra kalėjimo blogiems dėdems, o kai mes piešiam, yra visko, ko tik reikia!“

Komentarai

Į viršų Į viršų
error: Wayfinder class not found