Vaikus reikia auklėti
1901-12-13 / Daiva Selmistraitienė
Giedrė lėtai, niurzgėdama ir supykusi, kad reikia keltis, ropščiasi iš lovos. Ji ilgai prausiasi ir neskuba prie pusryčių stalo. Vis dar vilkėdama pižamą mergaitė įsijungia televizorių. Iš kambario pasigirsta tėčio balsas: „Giedre, jei nesusiruoši per dešimt minučių – į mokyklą tavęs nevešiu. Aš gi negaliu kasdien vėluoti į darbą!“ Giedrė toliau lėtai valgo, stebėdama televizoriaus ekraną, lyg nieko daugiau nematytų ir negirdėtų. Tuo tarpu mama, su mažyliu ant rankų, pradeda širsti: „Greičiau, pavėluosi į mokyklą!“ Tačiau Giedrei tai, atrodo, mažiausiai rūpi. Na, gal šiek tiek – jos kojos po kėde neramiai tabaluoja, tačiau ji ir toliau bando tėvų kantrybę.
Mama ir tėtis jau spėjo tarpusavyje dėl jos susipykti. Mažylis, paguldytas į lopšį, nerimsta – kai tėvai pykstasi jam nesaugu. Tuo tarpu Giedrė vis dar su pižama ir kuičiasi drabužių spintoje. Galiausiai, nutaisiusi užgaulią miną, ji verksmingai pareiškia: „Džinsų saga ištrūko, o su suknele aš eiti nenoriu“.
Tėtis, netekęs kantrybės, pratrūksta ant Giedrės pykčiu. Mama puola ginti „vargšą skriaudžiamą vaiką“.
Iš namų Giedrė su tėčiu išeina gerokai vėliau, nei derėtų. Visą kelią ji automobilyje verkia. Nenori eiti į pamokas, nes vaikai juoksis, o mokytoja vėl pyks, kad ji vėluoja. Tėtis taip pat vėluoja į darbą.
Kitą rytą vėl kartosis tas pats.
Daugelis šeimų, auginančių vaikus, susiduria su panašiomis situacijomis. Dažnai mamos, nežinodamos ką daryti, jaučiasi kaltos ir pasimetusios: nesinori skriausti vaiko, tačiau kaip auklėti nepažeidžiant jo asmenybės ir, kad namuose būtų tvarka? Jei mūsų močiutės ir seneliai auklėjo vaikus pasitikėdami savimi ir jautėsi šeimoje autoritetais net klysdami, tai dauguma šių dienų mamų ir tėčių nežino, kaip teisingiau pasielgti sudėtingose situacijose, yra sutrikę, pasimetę ir nepasitiki savimi. Išreiškę vaikui pyktį ar nepasitenkinimą jo elgesiu, neretai pasijunta kalti, neverti ir bejėgiai.
Apie vaikų auklėjimą prirašyta daugybė knygų. Pasiklydę įvairių siūlomų metodų, kurie neretai prieštarauja vienas kitam, jūroje, tėvai nebežino ką daryti.
Visi žinome, kad fizinės bausmės ir žodinis smurtas bei žeminimas labai žaloja vaiko psichiką. Patyrę smurtą vaikai ima smurtauti prieš kitus arba susitapatina su „aukos“ vaidmeniu. Kita vertus, begalinis tėvų nuolaidžiavimas nepadeda vaikams išsiugdyti savidisciplinos ir atsakomybės, paverčia juos kaprizingais lepūnėliais, nelaimingais ir nesugebančiais prisitaikyti kasdienio gyvenimo realybėje.
Vienas opiausių šių dienų klausimų: kaip auklėti vaikus nepažeidžiant jų asmenybės?
1. Branginkime vaikų jausmus
Vaikas jausis laimingas tuomet, kai žinos, jog jis yra vertingas, reikalingas, mylimas ir brangus žmogus. Kaip mes elgiamės su vertingais, brangiais daiktais? Tausojame, stengiamės būti atsargūs, nesielgiame su jais bet kaip, prižiūrime. Deja, su vaikais kartais bendraujame taip, lyg jie mums nebūtų iš tikrųjų brangūs: nepagalvojame ar mūsų žodžiai bei elgesys jų nesužeis, nepamąstome, kokias ilgalaikes pasekmes vaikų gyvenimui turės vienoks ar kitoks mūsų elgesys.
Kol mamos nebuvo namuose Ugnė su jaunesniuoju broliu Simu nusprendė padaryti jai – staigmeną – iškepti pyragą. Gerą valandą jie plušėjo virtuvėje pjaustydami ir maišydami įvairius produktus, kuriuos rado šaldytuve, minkydami tešlą iš miltų ir kiaušinių, kol galiausiai „nulipdė“ pyragą. Kepti sekėsi ne itin gerai – pyragas pakeitė formą ir keistai pakvipo, bet išėjo tikrai originalus. Deja, grįžusios mamos staigmena nepradžiugino. „Tai šitaip jūs laikotės pažado būti gerais vaikais! Juk prašiau, kad gražiai elgtumėtės. Jumis visiškai negalima pasitikėti – šitiek produktų sugadinote! ...“
Mama, išreikšdama vaikams pyktį ir kritiką, neįvertino jų meilės jai ir pastangų šią meilę parodyti. Nepaisydama vaikų jausmų mama savo elgesiu išreiškė, kad „sugadinti“ maisto produktai jai brangesni už vaikų pastangas. O juk galėjo būti kitaip. Nukreipdama dėmesį į pozityvius dalykus – mažylių norą ją pradžiuginti, ji būtų galėjusi drauge su vaikais išgyventi laimės akimirką. Brangindama vaikų pastangas, mama padėtų jiems jaustis vertingais. Pasinaudodama jų domėjimusi kulinarijos menu, ji galėtų išmokyti vaikus gaminti įvairius valgius. Tuo tarpu po minėtos patirties vaikų noras užsiimti maisto gamyba turbūt išblės.
2. Mokėkime skirti natūralius vaiko poreikius nuo blogo elgesio
Neretai tėvai neskiria vaikų natūralių poreikių nuo blogo elgesio ir pykčiu ar bausmėmis reaguoja tuomet, kai reikėtų pakantumo ar susitarimo kaip elgtis, kad nebūtų pažeidžiami kito interesai.
Kiekvienas turime savo poreikių: po sunkios darbo dienos norime ramiai pailsėti, kai skaitome knygą ar žiūrime televizorių norime, kad mums leistų tuo džiaugtis, kai dirbame mums svarbų darbą norime, kad netrukdytų. Tai natūralu – mes visi norime patenkinti savo poreikius ir būti laimingi.
Vaikai taip pat turi poreikių, tačiau jie gali skirtis nuo suaugusiųjų reikmių. Kai vaikui linksma, jis gali norėti įbėgti į kambarį garsiai šaukdamas ir taip pasidžiaugti kartu su mumis (nors mes tuo metu skaitome laikraštį ir turime kitokį poreikį). Pamatęs kieme apsnigtą kalnelį ir ledo čiuožyklą vaikas gali norėti išbandyti savo gebėjimą nučiuožti, o gal tiesiog smagiai nusileisti į pakalnę ant sėdynės (nors mūsų poreikis tuo metu buvo ramiai pasivaikščioti nesijaudinant, kad iki ausų išsisniegavęs vaikas gali peršalti). Galbūt mes pietums labai mėgstame šparagines pupeles arba manome, kad jos yra labai naudingos vaikui, o vaikas jų tiesiog nekenčia. Jis jaunas ir sveikas ir jam nesvarbu, kad pupeles valgyti sveika, kad jos yra maistingos ir mes jas dieviname. Ar nemėgti šparaginių pupelių yra blogas elgesys?
Kartais, kai tėvų ir vaikų poreikiai nesutampa, vaikai yra baudžiami, barami, žeminami ar kitaip atstumiami ir jiems parodoma, kad jų elgesys (o kartu ir poreikiai) nepriimtini, tarsi siekti patenkinti savo poreikius ir teisę būti laimingi turėtų tik tėvai.
3. Ugdykime vaikų jautrumą
Gerbdami vaikų poreikius ir teises, padėkime jiems suprasti, kaip jų elgesys paveikia mus. Ugdykime vaikuose jautrumą ir empatiją. Pavyzdžiui, pasakydamos vaikui, kad, kai jis labai garsiai kalba, jūs pradeda nervintis, padėsite jam išsiugdyti supratimą apie kitus žmones ir prisiimti atsakomybę. Žinoma, lavinant vaiko supratimą apie kito žmogaus poreikius, būtina atsižvelgti į amžių. Mažiems vaikams (maždaug iki 5 m.) yra sunku pažvelgti į situaciją kito žmogaus akimis, dėl to auklėjant vaikus reikia kantrybės ir tolerancijos. Nesitikėkime iš vaiko daugiau negu jis sugeba. Kiekvienam įgūdžiui išlavinti, tarp jų ir kitų žmonių jausmų supratimui, reikia laiko ir tinkamo pavyzdžio.
4. Mokėkime atsiprašyti ir atleisti.
Visi kartais būname pavargę, suirzę, užsiėmę savais rūpesčiais, nedėmesingi vaikams, nekantrūs ir netolerantiški. Kartais pasielgiame su vaikais neteisingai nubausdami juos ne už blogą elgesį, o už jų poreikius. Pratrūkę pykčiu ir supratę, kad pasielgėme neteisingai, jaučiame kaltę ir gėdą. Imame pykti ant savęs, kad esame netobuli tėvai.
Mūsų vaikai taip pat kartais būna pavargę, suirzę ar pernelyg įsijautę į kokią nors veiklą, todėl, apimti emocijų nesusivaldo ir pasielgia netinkamai, dėl ko ant jų supykstame.
Gerų tarpusavio santykių pagrindas – ne tobulumas, kurį ne visada lengva pasiekti, o nuoširdumas, mokėjimas paprašyti atleidimo suklydus ir sugebėjimas atleisti. Mes visi, nesvarbu kiek daug gyvenime būtume pasiekę, esame žmonės, turintys trūkumų (nors kartais ir nenorime to pripažinti). Norėdami būti geri tėvai neprivalome būti tobuli ir neklystantys. Mums visiems reikia Dievo malonės ir išminties, kad rastume sprendimus kasdieną iškylančioms nenumatytoms situacijoms. Suklydę atsiprašykime vaiko. Taip savo pavyzdžiu išmokysime jį prisiimti atsakomybę už savo veiksmus suklydus.
5. Aiškios ribos ir gyvenimo taisyklės padeda vaikams jaustis saugiai.
Aiškios taisyklės padeda derinti skirtingus žmonių poreikius taip, kad kiekvienas galėtų jaustis patogiai ir saugiai. Kaip gatvėje reikalingos eismo taisyklės, taip ir bendro gyvenimo taisyklės padeda išvengti tarpusavio santykių „susidūrimų“. Šių taisyklių vaikas išmoksta gyvendamas su tėvais. Vaikas taisykles įsisavina stebėdamas jų bendravimo pavyzdį ir patirdamas vienokias ar kitokias reakcijas į savo elgesį. Labai svarbu, kad vaikas suprastų taisyklių (jūsų reakcijų) prasmę, nes kitaip jos taps našta, kurios anksčiau ar vėliau jis sieks atsikratyti.
Pavyzdžiui, jei nesuprasime kodėl užsidegus raudonam šviesoforo signalui reikia sustoti, ir manysime, kad šviesoforas sugalvotas ne mūsų saugumui, o tik laiko gaišinimui, kiekvieną kartą, kai gatvėje nematysime policininko, stengsimės nepaisyti šitos „nesąmonės“. Taip pat ir su vaikais. Jei norite, kad jūsų mažylė ar mažylis negalvotų apie jus kaip apie blogą, nemylinčią mamą, kuri tik reikalauja ir priekaištauja, padėkite jai suprasti taisyklių, kurių norite ją išmokyti, prasmę.
Kartais vaikai tiesiog „neklauso“ ką kalba tėvai, tuomet taisyklių reikėtų mokyti panaudojant natūralių pasekmių metodą.
Pavyzdžiui, Giedrės tėvai, matydami netinkamą jos elgesį, galėtų įspėti, kad jei ji nori rytą mokykloje pradėti maloniai, turėtų sparčiau keltis ir ruoštis, kad nepavėluotų, o jei nusprendžia rytą delsti ir nesiskubinti, reiškia pasirenka ir nemalonų „susidūrimą“ su mokytojos pastabomis ir vaikų pašaipa.
Arba pavyzdžiui, jei Martynas grįžęs iš lauko pasirenka įbėgti į svetainę, kurioje tėvai ilsisi, ir garsiai triukšmauti, jam bus liepta eiti į savo kambarį, kuriame jis galės triukšmauti, bet turės būti vienas.
Vaikai, įsisavindami elgesio pasekmes ir suvokdami bendro gyvenimo taisykles, išmoksta numatyti, kas vienaip ar kitaip pasielgus jų laukia. Jie išmoksta prognozuoti savo pačių sprendimų rezultatus, todėl gali jaustis saugiai.
Nuosekliai taikomų taisyklių ir aiškių ribų, kas leistina ir kas ne, nebuvimas lemia vaikų pasimetimą ir nesaugumą. Vaikai tampa įsitempę ir irzlūs. Jie jaučiais panašiai, kaip jaustumėmės mes, atsidūrę judrioje sankryžoje ir nežinodami eismo taisyklių. Nesant aiškių ribų, vaikai patys mėgina jas išsiaiškinti elgdamiesi provokuojančiai. Vaikai tarsi bando „kas bus, jei aš važiuosiu pirmyn degant raudonam šviesoforo signalui“. Kartą taip „pravažiavęs“ kitą kartą kartą vaikas vėl mėgins elgtis taip pat, tačiau nežinia, kuo tai baigsis. Tėvų meilė pasireiškia ne tik dėmesiu ir šiluma, bet ir aiškių taisyklių bei ribų nustatymu.
Kodėl tėvai kartais vaikui nuolaidžiauja?
Kartais sunku pasakyti vaikui „Ne“. Būdami užsiėmę ar praleidę visą dieną darbe tėvai neretai jaučia kaltę, kad vaikui skiria nepakankamai dėmesio, dėl to jie gali vengti jį „skaudinti“ drausmindami. Tuo tarpu vaikas, galbūt, visą dieną laukė tėvų, kad galėtų „patikrinti“ ribas.
Vaikas gali atrodyti silpnas ir pažeidžiamas. Kartais vaikai, norėdami tėvų dėmesio, elgiasi provokuojančiai: verkšlena, skundžiasi, trypia kojomis, atrodo nelaimingi ir skriaudžiami. Įvairiai bandydami ribas jie išmoksta, kokiu elgesiu gali priversti tėvus leisti nepaisyti taisyklių ir pažeisti ribas.
Šeimai išgyvenant krizę. Šeimos krizės metu tėvai gali būti linkę nuolaidžiauti vaikui. Pavyzdžiui mama, jausdamasi kalta dėl skyrybų su vaiko tėvu, gali mėginti „išpirkti“ savo kaltę įsiteikdama ar nuolaidžiaudama vaikui. Tuo tarpu tėvas gali mėginti „išpirkti“ savo kaltę, kad negyvena su vaiku, be saiko lepindamas jį dovanomis. Toks elgesys vaikui perša mintį, kad tėvai yra nepakankamai geri, nepakankamai jį myli, todėl reikia iš jų daugiau reikalauti.
Kai tėvai būna pavargę. Kartais, po sunkios darbo dienos tėvai jaučiasi pavargę, todėl tampa „mažiau atsparūs“ provokuojančiam, ribas bandančiam vaikų elgesiui. Tėvams gali neužtekti valios ir energijos rūpintis vaikų auklėjimu ir pasakyti „Ne“, kai šie bando ribas.
Jei tėvai jaučiasi nepakankamai geri. Negalėdami vaikui suteikti tokio gyvenimo, kokį norėtų, tėvai gali stengtis įtikti jam siūlydami mažiau vertingus dalykus, kuriuos gali suteikti: ledus, bulvių traškučius ir pan., tačiau toks elgesys vaikui tikriausiai pasirodys kaip mėginimas „išsisukti“, todėl jis gali imti reikalauti vis daugiau, kad nesijaustų apgautas. Verčiau būti su juo atviram.
Norėdami paguosti vaiką. Vaikui kieme, darželyje ar mokykloje patyrus skriaudą tėvai gali norėti jį paguosti. Tai natūralu, tačiau jei beguosdami leidžia vaikui pažeisti nusistovėjusiais taisykles – valgyti saldumynus prieš vakarienę, ilgiau žiūrėti televizorių ar pan. – iš tikrųjų nei kiek jam nepadeda. Žymiai vertingiau pamokyti vaiką, kaip jis galėtų kitą kartą apginti savo poziciją ir nesileisti bendraamžių pašiepiamas ar skriaudžiamas. Toks dėmesys ir įprastų taisyklių šeimoje laikymasis tik padės jam jaustis saugiam.
Taigi norėdamos, kad mūsų vaikai užaugtų laimingi, auklėdamos juos būkime tvirtos, nuoseklios, atviros ir nuoširdžios.
Parengė psichologė, soc. m. dr. Daiva Selmistraitienė
Tel. 8 699 46714
Iš žurnalo "Tapati"