Apie kūrybingą meilę
1901-12-13 / Vladimiras Legoida
Yra keletas žmonijos veiklos sričių, apie kurias galima pasakyti, kad jos ne tiek darbas, kiek tarnystė. Tradiciškai joms priklauso dvasininko ir gydytojo tarnystė. Ir mokytojo.
Čia svarbu ne tik tai, jog nuolat bendraujant su žmonėmis reikia būti itin atsakingam, būtina, kad tavo nuotaika nedarytų įtakos darbo kokybei, – įsivaizduokite ne ta koja išlipusį iš lovos chirurgą, kuris, būdamas susierzinęs, per klaidą išpjautų ne tai, ką reikia. Svarbiausia visų pirma tai, kad tu dirbi su žmonėmis ir tam tikra prasme atsakai už jų sielas, už jų tolesnį gyvenimą.
Kartą vienas kolega prisipažino: „Aš nemyliu vaikų.“ Beje, tai pasakė žmogus, dėl kurio profesionalumo jį pažįstantiems pedagogams abejonių nekilo. Kai išgirdau jo žodžius, prisiminiau frazę iš Andrejaus Ešpajaus filmo „Juokdarys“: „Aš psichologas pagal pašaukimą, o ji – per nesusipratimą.“ Aš, žinoma, nenoriu pasakyti, kad štai toks „mokytojas per nesusipratimą“ neturi teisės dėstyti, bet tampa sunku dvasiškai, įsivaizdavus save jo mokinių vietoje. Ir nepadeda jokie atsikalbinėjimai – esą jis dėsto savo dalyką, kurį neblogai išmano, ir moka suprantamai išaiškinti: į žmogų, stovintį prieš klasę (arba prieš auditoriją), klasė arba auditorija pirmiausia ir žiūri kaip į žmogų. Ir besimokantieji (kaip ir kiti žmonės) labai puikiai sugeba atskirti, kas juos vertina gerai, o kas – nelabai. Ir jeigu pirmu atveju atsilyginti tuo pačiu nelabai moka (o kas jų to išmokė?), tai antruoju – atsilygina visada, būna, kad ir su kaupu.
Vadinasi, mums verta pakalbėti apie meilę. Kuo ji grindžiama, ta meilė, ir kaip ji pasireiškia?
Dabartinė vartotojiška kultūra išveda gana paprastą meilės formulę: svarbiausia, kad sutaptų ambicijos ir charakteriai, o jei ne, tai reikia kitą žmogų įvairiomis priemonėmis „suformuoti pagal save“ – ir kuo jis bus panašesnis į tave, tuo daugiau džiaugsmo ir patogumų suteiks. Pritaikius tą formulę mokytojo-mokinio santykiams, išeitų, kad dėstytojas, turėdamas pačių geriausių ketinimų, tiktai štampuoja į save panašius. Ir jis neturi kada pagalvoti apie tai, kas toks jis pats, tai yra pažinti save, o be to asmenybė juk netobulėja...
Anksčiau aš neatsitiktinai užsiminiau apie mokytojo ir dvasininko tarnysčių artimumą. Šventasis nuodėmklausys protojerėjas Romanas Medvedis kalbėjo, jog svarbiausias ganytojo uždavinys – „taip išauklėti dvasią, kad ji pati galėtų stoti prieš Viešpatį ir visiškai laisvai bei sąmoningai pasirinktų gėrį.“ Argi su tuo nesutampa pedagogo uždavinys – taip išmokyti mąstyti ir priimti informaciją, kad mokinys ateityje galėtų tapti savarankiškai mąstančiu žmogumi?
Argi tai ne meilė mokiniui – perteikti jam ne tik tiesą, bet ir sugebėjimą atskirti tiesą nuo melo?
Žinoma, pedagogas (ir dvasininkas) turi būti asmenybė, tačiau jis privalo suteikti laisvę mokiniui. Taigi dvasininko pareiga – atvesti žmogų pas Kristų, pas Dievą, o ne pas save, jei dvasinis kelias ties juo ir pasibaigs, jo veikla žlugs. Taip pat ir su mokytoju, kuris tapo vos ne vieninteliu ramsčiu vaikui, o vaikas išėjo į pasaulį ir liko jame be jokios atramos. Labai svarbu uždegti žmones tuo, kas aukščiau už tave patį. Galbūt tai ir yra mokytojo talentas bei pašaukimas – talentas, reikalaujantis griežto ir labai apgalvoto bendravimo su mokiniu. Atsakingos ir žinančios savo ribas meilės talentas. Juk būtent meilė gali padėti mokytojui, kad jis nesistengtų mokiniui visada primesti savo požiūrį, bet padėtų jam, o jei reikia, sumenkintų ir savo asmenybę.
Vienas pažįstamas dvasininkas, tarsi pratęsdamas šventojo nuodėmklausio Romano Medvedžio žodžius, pasakė: „Dvasininko uždavinys – atvesti žmogų pas Dievą pagal jo lygį.“ Šios frazės prasmė ta, jog reikia suprasti žmogų, tuo labiau mažą ir priklausomą; suprasti, koks jis yra, ir kas gali būti atskleista, – tai atskleisti. Bet toks dvasininko (ir mokytojo) vaidmuo susijęs ir su didelėmis pastangomis, ir su nemažais pavojais, nes jis dirba ne su moliu ir ne su mašina, o su žmogaus siela.
Yra nuostabus filmas „Mirusių poetų draugija“: į koledžą ateina naujas dėstytojas, kuris sugriauna vaikų požiūrį į literatūrą. Jis uždega jų širdis, įdiegia meilę dėstomam dalykui, atskleidžia mokinių talentus, kurių jie galbūt iki galo nesuvokia turį. Bet filmo pabaiga byloja visai ne apie puikų tokio nuostabaus dėstytojo mokinių likimą, o apie savižudybę, kurią pasirinko vienas iš vaikų, norėdamas išvengti konflikto su tėvu. Ta katastrofa yra ir paties mokytojo katastrofa. Šiuo atveju dėstytoją galima palyginti su gydytoju: ne ten nupjovė, ne taip pataisė – ir žmogus numirė, beje, ne metaforiškai...
Galbūt vienas iš svarbiausių dalykų, kuriuos aš supratau per tuos metus, kai dėsčiau aukštojoje mokykloje, – niekada negalima numatyti, kaip atsilieps vaikui (taip, vaikui, nors pagal įstatymą jis jau suaugęs, jis – studentas) tavo žodžiai, ką jis paims iš tavęs, jeigu apskritai paims. Vėl galima prisiminti gydytojo tarnystę. Jis ištyrė žmogų, pateikė jam rekomendacijų ir išleido, juk galų gale jo laukia kiti pacientai. O jeigu žmogus nevykdė nurodymų, spjovė į viską – galima spėlioti, kiek nori, bet vargu ar įmanoma pakeisti situaciją. Taip ir mokytojas stengiasi daryti viską dėl mokinio, bet anksčiau ar vėliau pastarasis pats eis gyvenimo keliu.
Dėstytojo neturi kamuoti sindromas pradedančio misionieriaus, kuris kiekvieną nepavykusį pokalbį su žmogumi priima kaip katastrofą ir pasaulio pabaigą: kaipgi taip, jis dvi valandas kalbėjosi žmogumi, o tas nieko nesuprato, jis jo neįtikino, be to, šis išėjo dar ir susierzinęs? Taip, mokytojas neturi į tokias nesėkmes žiūrėti ramiai, neturi nusiraminti, bet kartu jam verta tiksliai suvokti ribas ir savo poveikio galimybes, būti išmintingam ir blaiviai įvertinti ne tik savo galimybes, bet ir asmenines mokinio savybes, kad kiekvieną kartą iš naujo būtų galima nuspręsti, kokios yra optimaliausios pedagoginio poveikio priemonės.
O apibendrinant meilės temą, kai mokytojas sulyginamas su dvasininku, galima pasakyti, kad ta meilė – kūrybinga.
...Kristų dažnai vadindavo Mokytoju – būtent todėl pirmieji krikščionys vadinosi mokiniais. Bet ne visi, kurie Jo klausėsi, tapo Jo pasekėjais, ir būtų didelė intelektualinė ir dvasinė puikybė tikėtis didelio rezultato. Vis dėlto mes žinome, kad būtent keleto apaštalų, tai yra mokinių, išsaugojusių savo Mokytojui ištikimybę, dėka mus pasiekė Jo žodžiai, Jo mokymas apie Meilę.
Žurnalas „Foma“ (2010 m. Rugsėjis). Vertė M. Bočiarova
Šaltinis: www.bernardinai.lt 2011-01-12