Žmogaus lytiškumas
2012-12-13 / Nijole Liobikienė
Kaip įsisąmoninti, kad esame nedaloma kūno bei dvasios vienovė, ir ja džiaugtis, idant ji taptų viso žmogaus vaisingo išsiskleidimo erdve? Kad tai nelengva, liudija ir kūno niekinimo bei dvasios aukštinimo pavyzdžiai pačioje krikščionybės istorijoje, jau nekalbant apie akivaizdžią kūno pirmenybę dabarties visuomenėje, į jį sudedamas laimės viltis ir neretai skaudų jų žlugimą. Kaip gyventi, kad savo požiūriu į prigimtinį lytiškumą neprašautume Dievo minčiai pro šalį?
Apie visa tai „Artuma“ kalbasi su socialinių mokslų daktare Nijole LIOBIKIENE.
Suprasti ir priimti
Lytis yra buvimas vyru arba moterimi biologiškai. Ji, paveldėta genetiškai per chromosomas, perduodama apvaisinimo momentu ir nuo motinos nepriklauso. Pradėjimo akimirką nulemiamas visas žmogus: jo akių, plaukų spalva, ūgis, kai kurios genetinės ligos, gabumai ir t. t. Gimstame vyrais arba moterimis, ir tai yra mums duota. Esame lytiški kiekviena savo kūno ląstele.
Tai, kaip mes toliau priimame, suvokiame savo lytį, su kuria susiję ir mūsų socialiniai vaidmenys, kaip augdami, bręsdami reiškiamės kaip vyrai arba moterys, ir yra lytiškumas. Apibrėžti jį galima labai įvairiai, nors nūdien jo sampratą linkstama menkinti ir riboti siaura lytinio intymumo sritimi, t. y. gebėjimu lytiškai santykiauti su kitos (deja, kartais ir su tos pačios...) lyties asmeniu. Toks, šiuo metu labai populiarus, tiesiog klestintis, supratimas yra visiškai neteisingas – subanalinantis, itin susiaurinantis ir suvulgarinantis lytiškumo sampratą.
Tačiau vien žinoti, kad esame lytiški, taip pat nepakanka. Dar turime pažinti ir priimti savo lytiškumą. Ką reiškia pažinti? Tai – suprasti, kas mumyse kaip moteryje (ar vyre) yra vertinga ir skirtinga nuo vyro (ar moters). Jeigu kalbėtume apie vyrų ir moterų skirtumus ir panašumus, pamatytume, kad jų labai daug. Kaip panašumus būtų galima išvardyti dvasingumą, emocijų turėjimą, vaisingumą. Tačiau, pavyzdžiui, abiejų lyčių dvasingumo raiška skiriasi. Tas pats pasakytina ir apie emocingumą. Tuos bendrumus ir skirtumus pažinti neapsakomai svarbu, su jais siejasi ir mūsų socialiniai vaidmenys. Lytiškumas reiškiasi daugybėje socialinio gyvenimo sričių.
Kalbant apie moterų lytiškumą, pravartu pabrėžti, kad jos tikrai turi kuo didžiuotis, nes kol kas tik vienas vyras – Arnoldas Swarcnegeris kino filme – laukėsi... kūdikio. Moters nėštumo laikas nepaprastai reikšmingas: motina ugdo savo vaikelį dar įsčiose. Ir tai nepamainomas jos vaidmuo. Jau yra technikų, padedančių dar negimusį kūdikį išmokyti atpažinti balsą, klausytis muzikos ir t. t. Tad kaip moterims nevertinti savo lytiškumo?
Kovoti ar būti savimi?
Vesdama seminarus vyrams ir moterims toje pačioje auditorijoje, duodu jiems tokią užduotį. Pasiūlau padalyti pusiau popieriaus lapą ir vienoje skiltyje surašyti vyrų bei moterų skirtingumus, antroje – bendrumus. Abi pusės visada prirašo daugiau skirtybių. Tada imu vardyti bendrumus, ir paaiškėja, kad jų labai daug. Vadinasi, vyrai ir moterys vienodai vertingi. Skirtingumai suteikia ne tik žavesio, bet ir galimybę vienas kitą papildyti. Jeigu jų nepaisome, save itin nuskurdiname. Apmaudu, kad tiek vyrai, tiek moterys dažnai to nesuvokia, ir iš to kyla jų kova.
Kova tarp lyčių, skatinama savo lytiškumo nesupratimo, vyksta ir šeimos gyvenime. Vyras bando moterį tempti ant savo kurpalio, o moteris vyrą – ant savo. Kad to nebūtų ir vyras bei moteris bendradarbiautų, kiekvienas iš jų turi gerai jaustis būdamas pats savimi, pvz., aš, moteris, žinau, kas man būdinga, kuo esu kitokia nei vyras, taigi tuo naudojuosi ir tuo džiaugiuosi.
Viešojoje erdvėje ši kova taip pat arši. Atsiranda moterų, kurios nori nustumti vyrus ir užimti jų vietą. Lygiai tą patį daro ir vyrai.
Kalbant apie skirtybes, reikia paminėti ir intymią sritį, kurioje vyro ir moters reakcijos visiškai kitokios, jų išgyvenimai skiriasi. Šitai sąlygota biologijos. Jei žmonės to nežino ir drovisi apie tai kalbėti, prisiskaitę kvailų mitų, kurių pilna bulvariniuose žurnaluose bei laikraščiuose, atsiranda daug sunkumų. Be to, nukenčia ir žmogiškoji savigarba.
Atmesti ir susiskaldyti?
Kalbant apie lytiškumo raiškos ir savo lyties priėmimo prasmę, svarbu suprasti, kad žmogui, nepriimančiam dalies savęs, šitai negali praeiti be pėdsakų. Jo asmenybėje prasideda tam tikrų pokyčių. Dabar mergaitėms sakoma, kad puiku būti sexy, t. y. reikia turėti seksualinių partnerių ir pan., bet tapti nėščiai yra tragedija. Mergina gali ir net privalo turėti lytinių santykių, bet neturi pastoti. Taigi pasakymas mergaitėms, moterims, kad sexy yra gerai, bet nėštumas ir kūdikis – blogai, į jų pasąmonę siunčia žinią: reikia atmesti tą savęs dalį, kuri susijusi su visa asmenybe, nepriimti labai svarbios savo tapatybės. Dėl to moters savivertė smarkiai nukenčia.
Lytiškumą iškreipti kartais padeda ir tėvai, sakydami dukrai: „Kaip gaila, kad tu ne berniukas“ ar sūnui: „Kaip gaila, kad tu ne mergaitė.“ Užaugę tokie žmonės neretai tampa psichoterapeutų pacientais, o jei ir netampa, tai visą gyvenimą tyliai kenčia.
Jeigu ignoruojame bent menkiausią savo asmens dalį, ją atmetame, prisidarome daug ir didelių bėdų. Tai ypač pasakytina apie lytiškumą. Lenkų sociologas Z. Baumanas savo knygoje „Likvidi meilė“ teigia, kad seksualumą ir reprodukciją atskyrus vieną nuo kito žmogus tapo vartojimo objektu. Taigi mokslininkas patvirtina tai, ką Bažnyčia senų seniausiai skelbia: negalima žmogaus suskaldyti! Nevalia sakyti, kad žmogus yra vertingas tik kaip dvasinė būtybė, o jo kūnas vien niekis (ypač apatinė dalis...). Nieko panašaus! Vertingas visas žmogus, o jo lytiškumo sritis – viena iš pačių svarbiausių.
Buvo laikas, kai seksualumą labai niekino. Tik kas iš to išėjo? Kilo seksualinė revoliucija, rėkimas apie intymius dalykus už kiekvieno kampo ir t. t. Didžiausia tragedija ta, kad dėl gausaus kalbėjimo apie seksą kaip vartojimo objektą atsiranda, pasak Z. Baumano, „kišeniniai santykiai“. Tapęs vartotoju, žmogus nebenori įsipareigoti. Jis ignoruoja kitos lyties asmens vientisumą, pasitenkindamas vien fiziologine dalimi, ir taip pats save apvagia.
Bažnyčia nuolat moko apie žmogaus nedalomumą, nepamiršdama ir socialinės plotmės. Dabar imta kalbėti, jog lytis yra „socialiai konstruojama“. Toks požiūris gali kilti tam tikromis istorinėmis aplinkybėmis, priklausyti nuo vyraujančios religijos ir pan. Tačiau apie lytį kaip apie „socialinį konstruktą“ kalbėti nevalia! Girdi, jau atsirado penkios lytys: heteroseksualūs vyrai, heteroseksualios moterys, homoseksualūs vyrai – „aktyvieji“ bei „pasyvieji“, „vyriškosios“ bei „moteriškosios“ lesbietės ir transseksualai. Deja, net ir homoseksualių asmenų poroje vienas atlieka vyro, kitas – moters vaidmenį. Tai pasakytina ir apie homoseksualius vyriškius, ir apie lesbietės. Transvestitai irgi nori būti vyru arba moterimi.
Čia verta įterpti, jog homoseksualumą bei transseksualumą gali išprovokuoti ir aplinka (sumaištį istorijoje sukeldavo draudimai įgyti tam tikrą profesiją, kaip buvo XIX a., draudžiant moterims tapti gydytojomis). Tačiau dažniausiai jie kyla iš savo lyties nepripažinimo, jos atmetimo.
Džiaugtis Kūrėjo dovana
Lytiškumo samprata istorijoje nuolat kito, tačiau mums aktualiausia yra krikščioniškoji –labiausiai vientisa, humanistinė, atitinkanti žmogaus vertės ir orumo suvokimą. Krikščionišku požiūriu visas žmogus yra vertingas ir vientisas. Tad savo lytį ir visas jos duotybes reikia priimti visiškai.
Krikščionybės mintimi, lytiškumas yra didžiulė dovana, kurią gauname gimdami. Ši mintis apima du neatsiejamus aspektus. Pirmiausia – esame lytiški, antra – galime būti vaisingi. Būtent galime, nes vaisingumas yra savybė, kuri veiksminga tam tikrą apibrėžtą laiko tarpą, vyrams ir moterims skirtingą. Krikščionišku požiūriu abi lytys, būdamos labai skirtingos, yra vienodai vertingos. Dėl nežinojimo ar nesupratimo kartais sakoma, kad Bažnyčia menkina moterį, tačiau tikrovėje taip nėra. Pagal Kūrėjo planą esame sukurti taip, kad viena lytis papildytų kitą. Vyriškasis ir moteriškasis pradai tarpusavio sąryšiu išreiškia pilnatvę, harmoniją, kurios turime siekti.
Skaitydami Šventąjį Raštą jame randame nuostabių dalykų apie lytį. Pakanka prisiminti Giesmių giesmės knygą. Kai bendrauju su šeimomis, kuriose vienas kitam nesakomi gražūs, švelnūs žodžiai, visada siūlau paskaityti šią Senojo Testamento knygą. Apaštalo Pauliaus laiškuose rasime raginimą vyrams mylėti savo žmonas taip, kaip Kristus mylėjo Bažnyčią. Kristus ir Bažnyčia! Niekur Šventajame Rašte nerasime belyčio kalbėjimo! Pamiršdami lytį ir teigdami, kad visuomenė pati ją konstruoja, skaudžiai klystame.
Ypač gražiai tuos dalykus aiškina tėvas Marie-Dominque’as Philippe’as knygoje „Sekti paskui avinėlį“. Pasak jo, tragedija tarp žmonių įvyko rojuje, nes tada sutriko santykiai tarp lyčių, jos pradėjo konkuruoti. Dabar be galo vargstame, bandydami šį santykį atkurti ir kiek galima labiau priartinti prie to idealo, kurį buvo numatęs Kūrėjas. Popiežius Jonas Paulius II rašo, jog lytys skirtos tam, kad jos susisietų viena su kita, taptų vienove. O kaip dažnai nutinka? Kūnai kartu, o širdys, jausmai, mintys – visiškai atskirai. Pavyzdys – prostitucija, kai perkamas kūnas, bet ne jausmai.
Žmogaus lytiškumo sampratai ugdytis pravartu studijuoti Jono Pauliaus II mokymą, jo knygas „Meilė ir atsakomybė“, „Žmogus ir veiksmas“. Pirmuosius trejus savo tarnystės metus per trečiadienio viešąsias audiencijas šis Šventasis Tėvas dėstė kūno teologiją, remdamasis Biblija ir Bažnyčios mokymo tradicija. Jis iš naujo grįžo prie ištakų, pažvelgdamas į vyrą ir moterį taip, kaip Kūrėjo buvo sumanyta. Jonas Paulius II paneigė iki Vatikano II Susirinkimo vyravusį požiūrį, kad biologinis ir fiziologinis lytiškumas nevertas dėmesio. Jis akcentavo papildomumo principą – tai, jog viena lytis be kitos būti negali: santykius vieni su kitais kuriame būdami lytiški.
Ar įmanu nukreipti kita linkme?
Jono Pauliaus II mokymo apie žmogaus vientisumą pagrindu atsiskleidžia ir labai graži dvasinių pašaukimų gyventi celibate prasmė. Jeigu lytiškumas kaip esminė savybė asmens yra nevertinamas, celibatas jam nieko nereiškia. Tačiau kai jis suvokiamas ir dėl Dievo garbės atsisakoma dalies lytiškumo raiškos, tai jau visai kas kita. Tada įmanu solidarizuotis su bendruomene, parapija, vargšais ir atiduoti tam ryšiui visą save. Tai ne tik gražus lytinio potraukio perkeitimas ir realizavimas, bet ir atidavimas Dievui to, kas žmoguje itin vertinga.
Pakalbėkime ir apie tuos, kurie dėl vienų ar kitų priežasčių yra po vieną: viengungius ir našlius. Jie neturi galimybių atsiskleisti siauroje, t. y. intymiojoje srityje, bet tai nereiškia, kad šios energijos negali panaudoti kitaip, padarydami nuostabių darbų. Motinystė, be kita ko, irgi nėra vien tik biologinis dalykas, tokia ji tik gyvūnų pasaulyje. Kartais biologinės motinos nesugeba būti mamomis nei dvasine, nei socialine prasme. Jų vaikais puikiai gali pasirūpinti negimdžiusios moterys, kurios tampa geromis mamomis. Jos atiduoda savo energiją ir padaro nepaprastai daug gero.
Noras būti su kitos lyties žmogumi, švelnumo, jausmų, netgi intymumo geismas yra natūralūs dalykai. Tačiau jei susiklostė tam tikra padėtis, galima šiai energijai suteikti kitą kryptį, ir taip atsiranda gyvenimo prasmė. Užuot virtęs kompleksuotu pikčiurna, toks žmogus gali plėtoti veiklą, kuri žavės visus aplinkui.
Būti greta ir bendradarbiauti
Taigi biologinė lytis nuo mūsų nepriklauso, tačiau kiekvienam privalu pažinti save kaip vyrą ar moterį, suprasti, kas mums būdinga, žinoti, ką turime bendro ir skirtingo su kita lytimi. Būti greta ir bendradarbiauti, o ne kovoti – tai svarbiausia. Jeigu taip ir vyksta, kuriame harmoniją. Mums, krikščionims, reikia daug apie tai mąstyti, skaityti. Būdami lytinės būtybės, esame sukurti tam, kad gebėtume mylėti, o lytiškumas visomis prasmėmis netsiejamas nuo meilės artimui.
Parengė Vanda IBIANSKA ir Dalė GUDŽINSKIENĖ
Šaltinis: Žurnalas "Artuma", 2009 m. vasario mėn.
