Vaikų psichiatrai: „Pagalba vaikui turi būti kompleksiška ir įvairiapusė“

1901-12-13 / Aušra Gudavičiūtė
Lietuvos vaikų ir paauglių psichiatrų draugija, šių metų gruodį švenčianti savo veiklos įregistravimo dešimtmetį, jau ne pirmą kartą inicijuoja įvairių sričių specialistų, dirbančių su vaikais, ir šią veiklą administruojančių valdininkų dialogą. Gruodžio 4 d. LR Seime įvyko Nacionalinės sveikatos tarybos, Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Psichiatrijos klinikos ir Lietuvos vaikų ir paauglių psichiatrų draugijos suorganizuota respublikinė mokslinė-praktinė konferencija „Vaikų psichikos sutrikimai: prevencijos ir gydymo galimybės“. Konferencija buvo skirta vaikų ir paauglių psichiatrams, psichiatrams, vaikų ligų gydytojams, vaikų neurologams, psichologams, logopedams, psichikos sveikatos slaugytojams, socialiniams darbuotojams, vaikų sveikatos priežiūros ir ugdymo įstaigose dirbantiems specialistams.

Bernardinai.lt paprašė apie konferenciją ir apie Lietuvos vaikų psichikos sveikatos būklę papasakoti Lietuvos vaikų ir paauglių psichiatrų draugijos (LVPPD) prezidentę, Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto docentę Sigitą Lesinskienę ir kadenciją baigusią LVPPD prezidentę, dabar – LVPPD prezidentės pavaduotoją, Karoliniškių psichikos sveikatos centro gydytoją, vaikų ir paauglių psichiatrę Virginiją Karalienę.

Kokių nuotaikų lydimi minite savo draugijos veiklos dešimtmetį?

Sigita Lesinskienė. Vaikų ir paauglių psichiatrų draugijai gruodžio 29 d. sueis 10 metų nuo draugijos įregistravimo, nors draugija iš tiesų veikia gerokai ilgiau. Sovietmečiu vaikų psichiatrai taip pat rinkdavosi į posėdžius. Norėdami įprasminti šią sukaktį, bendradarbiaudami su Nacionaline sveikatos taryba, Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaiga, Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Psichiatrijos klinika surengėme konferenciją „Vaikų psichikos sutrikimai: prevencijos ir gydymo galimybės“.

Mūsų draugijos simbolis – visiškai nebaisus ir draugiškas vaiduokliukas. Labai norime parodyti, kad mes, vaikų ir paauglių psichiatrai, nesame baisūs, nes dažnai žmones atbaido pats profesijos pavadinimas. Bet iš tiesų mes – draugiški, geranoriški, ir matome, kad šioje srityje negalime dirbti vieni. Mums būtina bendradarbiauti su kitų specialybių atstovais – kitų sričių gydytojais, mokytojais, tėvais... Sveikatos, švietimo ir socialinės apsaugos sistemos vardan vaikų turi veikti išvien. Todėl į konferenciją labai kvietėme atstovus iš mokyklų, įvairiuose centruose su vaikais dirbančius specialistus. Nes jeigu vaikui liūdna, negera, jam nesiseka draugauti, mokytis, tai vien tik apsilankęs pas gydytoją jis netaps laimingesnis! Labai svarbu žinoti, kas darosi jo namuose, kaip jam sekasi darželyje, mokykloje, koks to vaiko laisvalaikis... Taigi būtinas glaudus įvairių sričių specialistų, dirbančių su vaikais, bendradarbiavimas.

Labai nudžiugino konferencijos atidarymas – Balio Dvariono muzikos mokyklos auklėtinių koncertas (mokytojas Juozas Gabartas). Vaikai ne tik grojo iš natų, ką buvo išmokę, bet ir improvizavo. Tai buvo nuostabu! Paskui įvairūs konferencijos pranešėjai pasisakydami vis paliesdavo tą laisvo improvizavimo temą. Pavyzdžiui, VU Medicinnos fakulteto Psichiatrijos klinikos Vaikų psichiatrijos ir socialinės pediatrijos centro vedėjas doc. Dainius Pūras pranešime „Pagalba paaugliams: situacija, problemos, galimybės“ vaizdžiai aptarė vaiko ar paauglio savijautą, kuri įgalina vaiką „džiazuoti“: tam reikia, kad vaikas turėtų organizuotą vidinę struktūrą, o kartu būtų laisvas. Tik tada auga kūrybinga, bendroje veikloje galinti visavertiškai dalyvauti asmenybė.

Draugijos dešimtmečio ir konferencijos proga išleidome „Kalėdų senelio laišką Lietuvos vaikams“, kurį iliustravo dailininkas Vaidas Žvirblis, o Kalėdų senelio eilėraštį parašė vaikų rašytojas Vytautas V. Landsbergis. Tą laišką iškabinome mokyklose, vaikų gydymo įstaigose, išplatinome per konferencijos dalyvius. Tai, kaip Kalėdų senelio linkėjimus perteikė Vytautas V. Landsbergis, yra labai terapiška. Ir šio autoriaus knygelės vaikams daro terapinį poveikį.

„Laiške Kalėdų seneliui“ pateikėme ir informaciją apie savo profesijos žmones, paaiškinome, kad nereikia mūsų bijoti. Juk esame vieninteliai gydytojai be chalatų!

Nuostabu, kad būtent konferencijos dieną Seime dirbo Lietuvos moksleivių parlamentas. Mes juos pasikvietėme į Seimo Kovo 11-osios salę pasiklausyti koncerto ir padalinome Kalėdų senelio laišką.

Pagalba vaikui turi būti labai kompleksiška ir įvairiapusė. Labai dažnai neprireikia nė medicinos, užtenka paprasčiausių dalykų – apkabinimo, pasidomėjimo, kuo vaikas gyvena, ką skaito, ką veikia... Tad konferencijoje siekėme pabrėžti įvairių sričių (šeimos, mokyklos, užklasinės veiklos, socialinės apsaugos įstaigų) artinimo svarbą, pakviesti su vaikais dirbančius žmones bendrauti ir bendradarbiauti.

Ar iš tiesų taip sunku susikalbėti vaikų psichikos sveikatos, švietimo, socialinės apsaugos specialistams?

Virginija Karalienė. To tarpžinybinio bendradarbiavimo labai stinga, nes visi pas mus dirba pagal siaurai reglamentuotą tvarką: vaikų gydytojai sau, švietimo darbuotojai sau, na, Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaiga mėgina tarpininkauti. Labai sunkiai sekasi įtikinti švietimo darbuotojus, kad reikia pasirūpinti terapijos tąsa mokykloje. Įvairių ligų ir sutrikimų eiga priklauso nuo to, kaip vaikas ar paauglys jaučiasi mokykloje. Vis dar įsigalėjęs trafaretinis mąstymas: atėjai pas gydytoją, gydytojas paskyrė vaistus ar psichoterapiją, ir vaikas turi pasveikti. Bet vaikų taip gydyti neišeina, nes vaiką supa šeima, darželis, mokykla, – galima taikyti terapiją po terapijos, bet jeigu jis darželyje ar mokykloje kentės, nesijaus saugus, tai ir tos terapijos bus bevertės. Įvairiuose renginiuose kalbame apie įvairių sričių su vaikais dirbančių specialistų bendradarbiavimo svarbą. Konferencijos metu priimta rezoliucija ir turėtų padėti pamatą visų su vaikais susijusių žinybų susikalbėjimui.

Sigita Lesinskienė. Plačiai nuskambėjo nesenas vieno berniuko atvejis, kurį konferencijoje priminė vaiko teisių apsaugos kontrolierė Rimantė Šalaševičiūtė, skaičiusi pranešimą „Aktualūs vaikų psichikos sveikatos klausimai“. Jai lankantis užsienyje paskambino berniukas iš globos namų, kuris sakė, kad ketina žudytis ir kad vaiko teisių apsaugos kontrolierė yra paskutinis žmogus, į kurį jis kreipiasi. R. Šalaševičiūtė organizavo pagalbą berniukui, tačiau kai grįžusi į Lietuvą ėmė ieškoti to vaiko, jis jau buvo išvežtas į Vilniaus psichiatrijos ligoninės Vaikų ir paauglių skyrių, o vežant jam buvo prikaišiojama: „Prisiskambinėjai, prisiskundei, tai va tau dabar, pateksi į ligoninę“. Tai buvo baisus to vaiko situacijos nesupratimas.

Kitas dalykas, apie kurį buvo nuolat prisimenama konferencijoje – tai, kad iki šiol gajus gąsdinimas gydytojais ir ypač vaikų psichiatrais, tuo tarpu kai šiems specialistams daromi nerealūs užsakymai: pagydykit! Kaip galima pagydyti, jeigu ligoninėje vaikas laikomas 26 dienas, o problemos, kurios sukelia ligą, yra besitęsiančios socializacijos problemos, metams bėgant ne nykstančios, o tik besikaupiančios ir sunkėjančios. VDU Socialinių mokslų fakulteto Teorinės psichologijos katedros profesorius Antanas Goštautas, skaitęs pranešimą „Vaikų elgesio problemų lyginamoji charakteristika Lietuvos ir JAV imtyse“, sakė: nesąžininga socializacijos problemas perkelti psichiatrijos specialistams, palikti jų atsakomybei. Turi būti teikiama organizuota kompleksinė pagalba. Klausimas, kas tokią pagalbą organizuos, derins? Minėto berniuko situacija kaip tik ir yra tas atvejis, kai reikia reaguoti visoms žinyboms vienu metu. Mūsų draugija pasiūlė Vaiko teisių apsaugos kontrolierei paviešinti šį atvejį ir ieškoti globėjų šeimos, parengti tuos globėjus, nuolat juos konsultuoti. Tokiais ypatingais kraštutiniais atvejais ir pasimato mūsų rūpinimosi vaikų psichika spragos. Vaikas apleidžiamas, o kai jau jam visai blogai, tada jis vedamas pas gydytoją.

Labai daug problemų, susijusių su mokykla. Šiuo metu mūsų visuomenėje ypač akcentuojamos žinios. Kuo daugiau žinai – tuo labiau esi vykęs. Tačiau konferencijoje sutarėme (šią mintį ypač pabrėžė Nacionalinės sveikatos tarybos sekretoriato vadovas Romualdas Žekas, skaitęs pranešimą „Aplinkos įtaka vaiko psichikos sveikatai ir gerovei“), kad pirmasis mokyklos uždavinys turi būti ne prikimšti vaikui žinių, o formuoti jo vertybes, padėti jam subręsti kaip asmeniui.

Didelę naštą mokyklose neša klasių auklėtojai. Šiems mokyklų darbuotojams šiuo metu nėra parengta jokių parengiamųjų programų. Gal kai kurios mokyklos, laimėjusios konkursus, ir turi galimybę laikinai kelti savo klasių auklėtojų kvalifikaciją. Tačiau mes akcentuojame, kad tai turėtų vykti visose mokyklose ir turi būti garantuotas tęstinis tokių programų finansavimas, nes programos rezultatai dažnai išryškėja tik po kelių metų. Reikia kažkaip stiprinti klasių auklėtojų motyvaciją, nes atlyginimas už šį darbą yra apgailėtinai menkas. Klasė pedagogui yra tiesiog paskiriama, dažnai net nežiūrint, ar mokytojas to nori, ar ne. Žinoma, yra mokytojų, kurie ir tokiomis sąlygomis atlieka šią pareigą geranoriškai, su ugnele, tačiau yra ir tokių, kuriems šis darbas – didžiulė našta. Kaip jam tada atlaikyti neišvengiamai kylančius sunkumus – konfliktines situacijas, problemiškus vaikus, nesupratingus tėvus? Nėra nustatyta, kas tokiose situacijose gali padėti pedagogui. Išeitis būtų mokykloje dirbanti šios srities specialistų komanda – psichologas, socialinis pedagogas, kurie teiktų paramą auklėtojams.

Būtina ruošti klasės auklėtojus, kelti jų kvalifikaciją, stiprinti psichologinį pasirengimą. Švietimo ir mokslo ministerija išgirdo šią žinią ir ketina organizuoti mokymus klasių auklėtojams. Reikia, kad pedagogai suvoktų: klasės pažangumas, klasių pažangumo lenktynės nėra jų svarbiausias uždavinys.

Virginija Karalienė skaitė pranešimą „Mažų vaikų psichosomatiniai sutrikimai ir tarpžinybinio bendradarbiavimo svarba“. Yra vaikų, kuriems skauda galvą, pilvą, kurie prieš darželį ar mokyklą vemia, tai yra patiria įvairius kūno negalavimus, nors jų priežastys – psichosocialinės. Labai svarbu perprasti tas priežastis, nes gydytojai tiria tuos kūno negalavimus ir neranda fiziologinių priežasčių. Todėl labai svarbu, aiškinantis vaiko sutrikimų priežastis, ir patiems gydytojams bendrauti tarpusavyje.

Virginija Karalienė. Dažniausiai psichiatrija žmonėms asocijuojasi su psichikos sutrikimų gydymu medikamentais, tačiau vaikų psichiatrai vaistų beveik visai neskiria, tai daroma tik išskirtiniais atvejais. Tik mažai daliai netgi stacionare gydomų vaikų skiriami vaistai.

Vaikų ir paauglių psichiatro darbą iš esmės sudaro vaikų ir jų šeimų konsultavimas. Iš savo darbo Psichikos sveikatos centre patirties galiu pasakyti, kad psichiatrai dažniausiai savo iniciatyva susisiekia su tėvais, su ugdymo įstaigomis, kad išsiaiškintų vaiko aplinkos veiksnius. Stengiamės išsiaiškinti, ar vaikas klasėje nepatiria patyčių, kaip jam sekasi mokytis, ar klasėje turi draugų, ar iš namų ateina pailsėjęs... Vaikų sutrikimų simptomatika labai skiriasi nuo suaugusiųjų sutrikimų simptomų. Labai dažnai teigiama, kad vaikas turi elgesio sutrikimų, nors iš tiesų jį kankina nerimas ir depresija.

Užtat labai norėtųsi palaikyti gerus ryšius su tomis įstaigomis, kurios taip pat dirba su vaikais, kad kreipimasis į juos nebūtų laikomas įsilaužimu į svetimą teritoriją.

Sigita Lesinskienė. Vaikų ir paauglių psichiatrija yra atskira specialybė su atskira rezidentūra, atskira licencija. Mums tenka bendrauti su keistai besielgiančiais vaikais ir visada pirmas tikslas – išsiaiškinti, kas slypi po tuo keistu elgesiu. O šito nepadarysi neužmezgęs ryšio su vaiku – nusiteikusiu priešiškai, besiginančiu, labai liūdnu, pernelyg aktyviu... Mezgame tuos ryšius įvairiais būdais – ne tik kalbėdamiesi, bet ir piešdami, žaisdami. Kartais ir dėl to kyla visuomenės nesupratimas, nuostaba: tai kokie jūs gydytojai, jei su vaikais piešiat ir žaidžiat?

Virginija Karalienė. Mokyklos nelabai noriai leidžiasi į bendravimą. Mes buvome taip auklėti: ai, kaip nors patys susitvarkysim. Netgi kolegos kitų sričių gydytojai dažnai prisimena mus, vaikų psichiatrus, paskiausiai, nors dažnu atveju pirmiausia reikėtų kreiptis būtent į mus. Mano vienai pacientei, mergaitei, kuri atvesta į darželį vemia, darė ir echoskopijas, ir dietas taikė, bet ją šitaip veikia pati aplinka, darželio auklėtoja, reikalavimai suvalgyti viską... ji tuos patiekalus, kuriuos ją versdavo suvalgyti, nupiešė.

Įvairiose srityse su vaikais dirbančių specialistų bendradarbiavimas daro stebuklus. Mūsų užduotis – gydymą daryti kompleksinį, kad jis apimtų visą parą ir visas vaiko gyvenimo grandis. Tada jis bus sėkmingas be jokių medikamentų. Sunku tai įrodyti ir sveikatos apsaugos sistemai: kad mums reikia ne tiek vaistų, kiek laiko ir galimybių.

Kaip buvo sudaryta konferencijos programa, kokios pagrindinės temos gvildentos?

Virginija Karalienė. Konferencijos pirmojoje dalyje buvo skaitomi administracijos žinybų (Nacionalinės sveikatos tarybos, Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaigos, Sveikatos apsaugos ministerijos) atstovų pranešimai, aptarta vaiko psichikos sveikatos politika, ES struktūrinių fondų teikiamos galimybės.

Sigita Lesinskienė. Antrojoje dalyje daugiausia dėmesio skirta vaiko ankstyvajai raidai, nuodugniai aiškinta, kad visų svarbiausia – ne laukti, kol reikės tvarkytis su pasekmėmis, susikaupusiomis problemomis, kurios paauglystėje sprogsta, bet kad reikia rūpintis vaikų psichikos sveikata nuo pat ankstyviausio amžiaus: garantuoti vaikui saugumą, leisti jam patenkinti prieraišumo poreikį. Tuo turi būti rūpinamasi dar iki gimstant vaikeliui: būtina suteikti būsimai mamai saugumo jausmą, padėti jai palaikyti gerus ryšius su aplinkiniais, organizuoti prevencines programas besilaukiančioms moterims. Konferencijos antroje dalyje kalbėta apie prieraišumo svarbą (G. Balčienės pranešimas), apie ankstyvųjų šeimos ryšių svarbą (doc. Dalios Nasvytienės pranešimas), apie mažų vaikų psichosomatinius sutrikimus (Virginijos Karalienės pranešimas).

Lietuvoje nėra sukurto mechanizmo teikti pagalbą, ypač prevencinę, mažo amžiaus vaikams. Nėra nei programų, nei patalpų, nei tarnybų, nei numatyto apmokėjimo už tokias paslaugas. Trūksta ir psichikos sveikatos programų diferencijavimo pagal vaiko amžių.

Konferencijoje išsakytos mintys ir pasiūlymai buvo apibendrinti, iškristalizuoti kartu su Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaiga parengtoje rezoliucijoje. Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaigos interneto svetainėje (www3.lrs.lt/pls/inter/vaikai) bus skelbiami konferencijos pranešimai. Rezoliucija bus skelbiama Nacionalinės sveikatos tarybos, Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaigos ir Lietuvos vaikų ir paauglių psichiatrų draugijos interneto svetainėse. Papildymus, pasiūlymus per tam tikrą laikotarpį galės siųsti visi specialistai. Vėliau šios rekomendacijos bus pateiktos Vyriausybei, ministerijoms, administruojančioms mums rūpimas sritis, visoms susijusioms žinyboms. Tai ir bus tarpžinybinio bendradarbiavimo pradžia.

Ši konferencija Seime, sukvietusi įvairių sričių su vaikais dirbančius specialistus, buvo viena iš pirmųjų tokio masto konferencijų Lietuvoje. Labai džiaugiamės, kad pagaliau valdžios institucijos atkreipė dėmesį į mūsų kvietimą bendradarbiauti. Žinoma, mėginimų suprasti vieniems kitus, įvairių tarpžinybinių darbo grupių yra buvę ir anksčiau, tačiau rezultato vis pasigesdavome. Dabar pamėginome išryškinti spragas ir sutarti dėl kelio, kuriuo toliau reikėtų eiti. Mūsų priimta rezoliucija turėtų būti postūmis tolimesniems pokyčiams.

Virginija Karalienė. Pati esu dalyvavusi ne vienoje švietimo srities darbo grupėje, susijusioje su vaikų krizėmis mokyklose, krizių valdymo modelio rengimu ir kt. Tose darbo grupėse lyg ir išsiaiškindavome, lyg ir sutardavome. Tačiau ilgainiui vis tiek būdavo grįžtama į senas vėžes ir problemos sprendžiamos tik atskirose srityse.

Vaiko psichinė sveikata labiausiai priklauso nuo šeimos, kurioje jis auga, atmosferos, nuo ankstyvųjų ryšių. Papasakokite plačiau apie vaikų ir paauglių psichiatrų darbą su šeimomis.

Virginija Karalienė. Taip, mes konsultuojame šeimas, tačiau labai dažnai vaikai kreipiasi ir patys. Karoliniškių psichikos sveikatos centras, kuriame dirbu, yra pavyzdinis, nes atitinka sveikatos apsaugos ministro įsakymo „Dėl Vaikų ir paauglių psichiatrijos ir psichoterapijos paslaugų organizavimo principų, aprašymo ir teikimo reikalavimų“ nurodymus, kad vaikų psichiatras turi dirbti atskirai nuo kitų psichikos sveikatos gydytojų. Daugumoje centrų suaugusiųjų ir vaikų specialistų kabinetai yra greta, o mano kabinetas yra Karoliniškių poliklinikos vaikų skyriuje, kur taip pat dirba psichologas, socialinis darbuotojas, slaugytojai. Suaugusiųjų psichikos sveikatos gydytojai dirba suaugusiųjų poliklinikoje, kitame aukšte. Taip yra daug geriau, nes ateinantys pas psichiatrą ar psichologą vaikai dažnai drovisi poliklinikos koridoriuose sutinkamų suaugusiųjų, tarp kurių gali būti ir jų mokytojų, kaimynų...

Deja, dauguma tėvų neturi elementarių tėvystės įgūdžių. Tai dažnai būna viena iš pagrindinių vaikų sutrikimų priežasčių.

Sigita Lesinskienė. Tėvystės įgūdžiai ugdomi visą gyvenimą, todėl labai svarbu, kad tėveliai nebijotų eiti pasitarti.

Virginija Karalienė. Tačiau pasitaiko ir gražių atvejų, man norisi tikėti, kad jų vis daugės. Ateina jauni tėvai ir tariasi, klausia, ar viską gerai daro, nors problemų šeimoje dar ir nėra. Ateina nėščia moteris, jau auginantį vyresnį vaiką, ir teiraujasi, kaip broliuko ar sesutės gimimas paveiks vyresnėlį. Ateina susirūpinęs tėtis ir klausia, ar ne per griežtai auklėja savo vaiką. Tada būna labai smagu, pajuntu, kad ne veltui vienuolika metų dirbu tame pačiame centre.

Sigita Lesinskienė. Šeimas galime šviesti ir per darželius, per vaikų gydytojus (pediatrus). Neišnaudotas resursas Lietuvoje yra slaugytojos. Jeigu jos būtų atitinkamai parengtos, tai lankydamosi šeimose galėtų domėtis ne tik tuo, kiek vaikučiui išdygo dantų ir ką jis valgo. Jos turėtų aktyviai domėtis šeimos psichologiniu klimatu, reikalui esant siųsti pas specialistą.

Vaikų psichiatrai galėtų organizuoti prevencines arba kitaip vadinamas ankstyvosios intervencijos programas, kurios padėtų nustatyti kylančius sunkumus. Bet tam vaikų psichiatrai privalo išeiti iš kabinetų, nes į juos dažniausiai ateina tik jau rimtų problemų turintys vaikai ir paaugliai.

Labai geras konsultavimo resursas yra prie arkivyskupijų veikiantys šeimos centrai. Dažnai siunčiame šeimas į tuos centrus. Ieškome ir daugiau tokių terapinių resursų vaikui ir jo šeimai. Reikia atrasti, kas gali būti atspirties taškai, pagalbininkai, patarėjai.

Virginija Karalienė. Karoliniškių poliklinikos Ginekologijos skyrius organizuoja paskaitas nėščioms mamoms, į kurias ateina ir vyrai.

Sigita Lesinskienė. Visi mes – tėvai, gydytojai, mokytojai, socialiniai darbuotojai – turime drauge dirbti vaikų labui. Kai kuriose išsivysčiusiose šalyse yra įprasta, kad dėl vieno vaiko susirenka pasitarti pilnas kambarys žmonių.

Kaip reikėtų organizuoti vaikų ir paauglių psichiatrų darbą, kad jis taptų efektyvesnis, atitiktų šiuolaikinį vaikų psichiatro užduočių suvokimą?

Virginija Karalienė. Reikia stiprinti psichikos sveikatos centruose dirbančias specialistų komandas. Vienas specialistas turėtų rūpintis ryšių su darželiais palaikymu, kitas – ryšių su mokyklomis palaikymu, trečias – nėščių moterų konsultavimu... Dabar tam tikrai stinga žmonių, kai kurie turi tik po dalį etato ir tegali imtis pačių skubiausių, degančių darbų. Pavyzdžiui, atvedamas vaikas su rimtais raidos sutrikimais ir reikia įforminti jo neįgalumą. Testų atlikimas, dokumentų pildymas atima iš specialisto daug laiko, per kurį jis negali daugiau nieko nuveikti. Socialinės apsaugos ministerija turėtų finansuoti atskirą etatą šitiems darbams.

Dar yra teisės aktai, kurie riboja. Šiuo metu galioja tokios komandos formavimo normos, kad vienas vaikų ir paauglių psichiatras turi aptarnauti iki 20 000 gyventojų, psichologas – iki 40 000, socialinis darbuotojas – iki 25 000, slaugytojas – 20 000 gyventojų. Tokie nustatyti etatų krūviai. Tačiau, sakykime, kai kuriuose rajonuose yra apie 30 000 gyventojų, o vaikų ten yra 7 000. Tai net neišeina visas vaikų psichiatro etatas, nes kažkodėl yra skaičiuojama ne pagal gyventojų, o pagal vaikų skaičių. Tačiau juk į konsultavimo procesą įtraukiami ne tik vaikai, bet daug daugiau gyventojų. O tokiame rajone turėti psichologą iš viso nėra šansų. Pagal Valstybinio psichikos sveikatos centro duomenis kai kurioms gyvenvietėms tenka po 0,15 ar pan. etato. Bet kas iš specialistų važiuos, sakykime, į Kazlų Rūdą ir dirbs ten tokiu pagrindu? Taip šiuo metu yra Lietuvoje.

Tad didžioji dalis problemų galėtų būti išspręsta, jeigu administracijos įstaigos suvoktų šių problemų svarbą. Esame labai daug kartų šiais klausimais kreipęsi į Sveikatos apsaugos ministeriją, bet dažnai net atsakymų nesulaukdavome. Dabar, pasikeitus Vyriausybei, vėl kreipsimės, darome tai kaskart pasikeitus ministrams. Dėl etatų struktūros, specialistų komandos formavimo esame gavę atsakymą, kad psichikos sveikatos centrai veikia pagal nustatytas normas. Buvo suburta darbo grupė peržiūrėti galiojančias normas, tačiau galutinio susikalbėjimo kol kas taip ir nepasiekta. Labai dažnai man iškyla klausimas: kaip reikia nemylėti savo vaikų, kad šitaip nesuprastum visos Lietuvos vaikų problemų? Vis dar nesuprantama, kad psichikos sveikata – visos žmogaus sveikatos pagrindas. Trūksta ir šios srities tyrimų.

Šiuo metu dirba jungtinė tarpžinybinė darbo grupė vaikų psichikos sveikatai gerinti. Sprendžiamas klausimas dėl regioninių klasių elgesio, emocinių sutrikimų turintiems vaikams: tokie vaikai mokytųsi atskirose nedidelėse klasėse, kur jiems būtų teikiama intensyvi pagalba. Taip yra kai kuriose Vakarų Europos, Skandinavijos šalyse. Stebima, kada tie vaikai bus pasirengę vėl sugrįžti į bendrą klasę. Panašias funkcijas atliko Švėkšnos sanatorinė mokykla, tačiau jos darbas nepateisino lūkesčių. Turėtų būti aiškiai nustatyta, su kokiais elgesio ar emociniais sutrikimais vaikai turėtų mokytis tose regioninėse klasėse. Prieš keletą metų panašaus pobūdžio klasė buvo atidaryta Šeškinės pradinėje mokykloje.

Kokia Jūsų nuomonė apie mūsų žiniasklaidos, interneto įtaką vaikų psichinei savijautai?

Sigita Lesinskienė. Jaučiu poreikį apie tai kalbėti, nes ta įtaka išties labai bloga. Esu skaičiusi pranešimą apie priklausomybę nuo kompiuterio: tai didėjanti problema, su kuria susidūrę tėvai dažnai nežino, kur kreiptis ir kas jiems gali padėti. Daugelis tėvų nesuvokia šios problemos pavojaus. Iki vėlyvo vakaro dirbančių tėvų vaikai laiką po mokyklos praleidžia prie televizoriaus ar kompiuterio. Vaikai žiūri baimę keliančias, smurto kupinas scenas, kurių neįmanoma nepamatyti stebint mūsų televizijų programas, anonsus. Tai baisus vaiko psichikos žalojimas. Patarimas tėvams: tegul televizorius neįsijungia, kol suaugusieji negrįš namo. O jeigu vaikas prisižiūrėjo baimę keliančių vaizdų, prisižaidė kompiuterinių žaidimų, kuriuose šaudo ir gaudo, tai būtina su juo apie tai pasikalbėti, kad jis išreikštų savo emocijas. Kompiuterinių žaidimų veiksmas dažniausiai vyksta ne šioje planetoje, kažkokioje neapibrėžtoje erdvėje, juose veikia ne gyvūnai, ne kokie nors atpažįstami personažai, o kažkokie genetiškai modifikuoti monstrai. Demonstruojamas jėgos kultas ir žaidžiant tokius žaidimus iškreipiamas vaiko suvokimas apie būdus ir priemones, kuriais reikėtų siekti savo tikslų. Visiškai sumaišomos vertybės. Vaikai linkę tapatintis su tais herojais, jie nemato kitų pavyzdžių.

Virginija Karalienė. Vaikas, pažaidęs tokių žaidimų arba pažiūrėjęs tokių filmukų, tampa sudirgęs, kupinas pykčio, agresijos, paskui sunkiai susikaupia. Jo vidus išsiderina. Ta savijauta akivaizdi vaikų piešiniuose, kurie gąsdina.

Sigita Lesinskienė. Per mūsų televizijas rodoma pigi animacija, nors pasaulyje kuriama ir gražių, kokybiškų, tačiau, be abejo, brangesnių filmukų.

Dalyvavau Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos darbo grupėje, kuri tyrė, ar žiniasklaida daro poveikį nepilnamečiams. Tačiau pagal dabartinius įstatymus mes negalime uždrausti rodyti menkos kokybės produkcijos vaikams, propaguojančios jėgos kultą, galime tik rekomenduoti televizijoms tokių filmukų nerodyti. Išsiuntėme visiems kanalams kreipimąsi, skatindami pagal galimybes nerodyti tokios produkcijos, ir paaiškinome, kodėl tai žalinga. Skatiname televizijas rodyti geriau mažiau, bet kokybiškos animacijos, kurioje būtų rodomas gyvūnų, normalių žmonių gyvenimas.

Esama labai aktyvių piliečių, gyvenančių netgi mažuose Lietuvos miesteliuose, kurie patys rašo raštus Žurnalistų etikos inspektoriui, nurodydami, kurie filmukai, rodomi tam tikro televizijos kanalo, žaloja vaikų psichiką, ir prašydami jų nerodyti arba užkirsti kelią tokios produkcijos demonstravimui. Tokių raštų nuolat gaunama.

Dėkoju už pokalbį ir linkiu Jums sėkmės darbe visų mūsų labui!

Kalbino Aušra Gudavičiūtė

Pirmoji iliustracija - Lietuvos vaikų ir paauglių psichiatrų draugijos simbolis - draugiškas vaiduokliukas, Evgenijos Levin-Zenekos nuotraukose - Sigita Lesinskienė, Virginija Karalienė.

Bernardinai.lt




Komentarai

Į viršų Į viršų
error: Wayfinder class not found